Kategorija: Straipsniai

Asociacijos užuomazga atsirado 1994 metais, kuomet čekai pakvietė lietuvius sudalyvauti praktinio šaudymo varžybose. Tai buvo pirmoji pažintis su šia sporto šaka. Reikia paminėti, kad ši sporto šaka skiriasi nuo kitų šaudymo rungčių. Tai- taikomojo sporto šaka. Dalyvaujant praktinio šaudymo varžybose įgyjama vertinga patirtis, kuri gali būti pritaikoma ir realiame gyvenime. Kalba eina apie jėgos struktūras, apsaugos firmas ir žmones, kurie turi ginklus savigynai. Tobula ginklo valdymo technika ir taiklumas yra saugaus ginklo nešiojimo ir panaudojimo garantas. Taigi, dalyvaujant varžybose Čekijoje atsirado puiki galimybė susipažinti su praktinio šaudymo entuziastais, o netrukus čekai suorganizavo praktinio šaudymo seminarą Lietuvoje. Nauja, progresyvi ginklo valdymo metodika greitai buvo pradėta taikyti policijoje. Senas požiūris į šaudymą nugrimzdo praeitin, kuomet kovinis šaudymas buvo statiškas ir neorientuotas į realias situacijas. 1998 metais buvo patvirtinti asociacijos nuostatai. Pratybos užsienyje (Prancūzijoje) ir dalyvavimas tarptautinėse varžybose padėjo galutinai suformuoti požiūrį į ginklo valdymą ir siekti geresnių rezultatų tarptautinėse varžybose, kuriose šiandien lietuviai jau ne naujokai.

Pati idėja kurti asociaciją neatsirado iš niekur. Tarptautinė praktinio šaudymo konfederacija (IPSC- International practical shooting confederation) buvo įkurta JAV 1976 metais ir pernai šventė veiklos trisdešimtmetį. Įkūrimo iniciatorius ir pirmasis konfederacijos prezidentas buvo specialiųjų operacijų pajėgų pulkininkas Jeff Cooper. Pagrindinė idėja- jėgos struktūrų personalo profesinis tobulinimas organizuojant varžybas, pratybas ir seminarus, į kuriuos susirinkę skirtingų struktūrų pareigūnai gali dalintis patirtimi ir pademonstruoti savo įgūdžius.

Varžybos ir seminarai

Lietuvoje organizuojamos I- III lygio šaudymo iš pistoleto varžybos, šaudymo iš lygiavamzdžių ginklų ir kartą metuose- snaiperių varžybos. Į pirmo lygio varžybas gali atvykti visi teisėtai turintys ginklus asmenys. Antrojo ir trečiojo lygio varžybose leidžiama dalyvauti tik IPSC ir NPŠA nariams. Lietuvoje vyksta ir tarptautinės varžybos, į kurias suvažiuoja šauliai iš visos Europos. Į Lietuvą ne kartą yra atvykęs ir daugkartinis Europos ir pasaulio čempionas Eric Grauffel (Prancūzija, „Open“ divizionas).

Seminaruose pravedamos pratybos, gali dalyvauti naujokai, su kuriais patirtimi dalinasi geriausi šauliai. Tai gera vieta pasisemti patirties ir pasiruošti varžyboms.
 Visos nacionalinės ir tarptautinės varžybos yra organizuojamos pagal IPSC taisykles.
Lemiamą vaidmenį varžybose atlieka greito ir taiklaus šaudymo technika, teisingai pasirinkta pratimo atlikimo strategija, ginklo valdymo technika ir saugumo reikalavimų laikymasis. Pažeidę saugumo technikos reikalavimus ar už nesportišką elgesį dalyviai diskvalifikuojami.

Ginklai ir divizionai

Praktinio šaudymo iš pistoleto varžybose dalyviai paprastai suskirstomi į penkis divizionus pagal jų turimus ginklus ir įrangą- „Production“, „Modified“, „Standard“, „Open“ ir „Revolver“. Gausiausias (bent jau Lietuvoje)- „Production“ divizionas, kuriame šauliai šaudo iš ginklų, kurių konstrukcija nepakeista. Jie turi būti „dvejopo veikimo“. Šiame divizione dažniausiai sutinkamas GLOCK 17, CZ, nemažai SIG SAUER pistoletų. Ginklai su ilgesniais vamzdžiais, didesnės talpos dėtuvėmis (prailgintomis), piltuvėliais greitesniam dėtuvių keitimui patenka į „Standard“ divizioną. Šie ginklai turi tilpti į nustatyto dydžio dėžutę. Gana populiariame „Open“ divizione leidžiamas pilnas ginklų „tiuningas“: kompensatoriai, holografiniai taikikliai ir kiti iki šiol minėti privalumai. Prisitaikymo ir dupleto greitis šiame divizione gana įspūdingas. Pats negausiausias divizionas- “Revolver“. Jame šaudo revolverių savininkai. Tai gana specifinis šaudymas, kuriame dažnai pertaisomas ginklas ir reikalingi specialūs šaudymo iš tokių ginklų įgūdžiai. Šių šaulių veiksmus ypač įdomu stebėti.
IPSC svarstoma galimybė suburti atskirą Colt 1911 divizioną, nes norinčių šaudyti šiuo ginklu nestokoja. Kol IPSC toks divizionas nepatvirtintas, čekai jau parodė iniciatyvą ir turi savo Colt 1911 divizioną.
Išsamesnę informaciją  apie ginklus ir divizionus rasite NPŠA tinklalapyje.

• 

• 

Kariuomenė ir NPŠA

Jau esu minėjęs, kad asociacijos veikloje, be civilių asmenų,  aktyviai dalyvauja visos jėgos struktūros. Tai pirmasis ir antrasis VT Pulkai, kurie taip pat yra aktyvūs rėmėjai ir turi įrengtas puikias šaudyklas, kuriose vyksta ir tarptautinės varžybos, „Aro“ rinktinės pareigūnai, VAD pareigūnai, saugos firmų atstovai.
 Kodėl asociacijos veikloje aktyviai nedalyvauja kariuomenė? Iki šiol teko sutikti varžybose kariuomenės atstovus, kurie dalyvauja tik kaip privatūs asmenys. Teko girdėti pasišaipymų iš kariuomenės, kadangi anksčiau bandyta važinėti į kariuomenės dalinius ir kviesti prisijungti prie asociacijos veiklos, tačiau bergždžiai. Sakoma, kad kariuomenė žaidžia futbolą, krepšinį, šachmatais, tačiau- nešaudo, nes prisikviesti į varžybas- neįmanoma.
 Teko stebėti Pasienio policijos organizuotas praktinio šaudymo varžybas. Turiu pripažinti, kad ginklo valdymo technikos kariškiams yra iš ko pasimokyti. Mat, nemažai Pasienio policijos pareigūnų šaudo NPŠA varžybose ir užima toli gražu ne paskutines vietas.

Kai mažo berniuko paklausite, ką veikia kareiviai, ką jis, jūsų manymu, atsakys? Tikriausiai, kad kariai- šaudo. Tai šaudykime. Šaudykime Lietuvos ir Tarptautinėse varžybose, plėskime akiratį, kaupkime patirtį. Tai puiki erdvė gilinti situacinio šaudymo įgūdžius, pasidalinti patirtimi su kitų struktūrų ir užsienio valstybių snaiperiais, pabūti bendraminčių rate, galop, puikiai praleisti laiką ir populiarinti kariuomenę visuomenės tarpe.

j. psk. Ernestas Kuckailis

Daugiau informacijos apie praktinį šaudymą rasite apsilankę www.npsa.lt

Kiekvienas karys žino, kas yra graižtvos ir dauguma supranta, kad jos žymiai pagerina ginklo technines charakteristikas. Juk ne kartą teko žvilgterėti į vamzdžio vidų, kad įsitikintume, jog jis gerai išvalytas. Tačiau, tikriausiai, retam kariui kyla klausimų apie tas nelemtas graižtvas, kurių gilesnėse vietose linkę kauptis nuodegos ir tenka paplušėti, jas šalinant.
Šiame straipsnyje- apie graižtvų istoriją, šaunamųjų ginklų vamzdžių gamybos technologijas ir kitas „plonybes“.

Graižtvų atsiradimo istorija

Jau viduramžiais pastebėta, kad strėlė lekia tiksliau ir toliau, jei skriedama sukasi. Patobulėjus plieno gamybos technologijoms bandyta pjauti graižtvas vamzdžiuose (manoma, kad Niuremberge apie 1492 metus). Šis išradimas neprigijo, tikriausiai, dėl sudėtingos tam laikmečiui gamybos technologijos. Išradimas buvo pamirštas iki XIX a., kuomet, ištobulėjus ginklų vamzdžių gamybos technologijoms, graižtvos buvo prisimintos ir pradėtos plačiai naudoti. XV amžiuje niekas negalėjo paaiškinti, kodėl sukimasis stabilizuoja. Mokslui pažengus į priekį, šį reiškinį protingi žmonės jau galėjo moksliškai pagrįsti ir pritaikyti ginklų gamyboje.

Ankstyvosios muškietos buvo užtaisomos per laibgalį. Dėl to kentėjo kompresija, nes didelė dalis parako dujų prasiskverbdavo apie kulką. Kadangi kulkos diametras buvo mažesnis, nei vamzdžio, jos išlėkimo kryptis nebuvo tiksli, nes kiekviena kulka, palikdama vamzdžio žiotis, liesdavosi vis prie kitos vamzdžio sienelės vietos. Nuo to labai kentėjo šūvių glaustumas. Ginklų kalibrai buvo dideli, siekė apie 18- 20 mm. Kulkų pradinis greitis buvo tik šiek tiek didesnis, nei šiuolaikinių dažasvydžio ginklų! Supraskite, turintis puikią reakciją, oponentas galėjo spėti pasitraukti nuo jūsų kulkos… Vis dėlto tokios kulkos, pagamintos iš minkšto švino, žalojo žiauriai ir negailestingai. Balistinės traumos buvo labai didelės ir gausiai kraujuodavo. Tokiais ginklais šaudoma buvo iš labai artimų nuotolių. Kad įgyti pranašumą, kiekvienas karys, nuo pėstininko iki generolo, svajojo apie toliašaudį ir taiklų ginklą, kad įgytų pranašumą mūšyje. Juk mes patys, žiūrėdami filmą, kuriame rodoma XVIII a. batalinė scena, ne kartą pasvajojome: ech, mane dabar ten su MG… Taip, būtent graižtvinių ginklų atsiradimas pakeitė ir kai kurių mūšių eigą ir kovos taktiką.
Siekiant pagerinti muškietų balistines savybes, buvo bandoma jas užtaisyti pailgomis kulkomis, tačiau taiklumas ir šūvio nuotolis ne tik nepagerėjo, bet ženkliai suprastėjo. Pailga kulka, išlėkusi iš vamzdžio, imdavo vartytis, todėl oro pasipriešinimas buvo dar didesnis, nei lekiant apvaliai kulkai. Stengiantis pasiekti geresnį kulkos prigludimą prie vamzdžio sienelių, buvo įdiegta keletas patobulinimų, kurie balistikos pastebimai nepagerino.

Taigi, XIX a. buvo vėl prisimintos graižtvos. Dar vaikystėje teko skaityti istoriją, kaip, kažkoks, berods, anglų ginklakalys, (gal būt- Viljamas Metfordas?) kaip ir visi to meto ginklakaliai, suko galvą, kaip priversti kulką skrieti tiksliau ir toliau. Jis stebėjo žaidžiančius „vilkeliu“ vaikus ir netikėtai jam šovė į galvą mintis- o jeigu kulką priversti suktis? Juk tas žaislinis vilkelis, gerai įsuktas, stabiliai laikosi ant savo vienintelės smailios kojelės. Tik kaip tą nelemtą kulką įsukti? Kažkas turėjo būti patobulinta vamzdžio viduje. Meistras nusprendė, kad kulką įsuks panašios į spiralę kreipiančiosios, o kulka bus pailga, nes šaunant apvalia kulka iš graižtvinio ginklo, ši lekia gerokai „kreiviau“, nei pailga. Ilgokai paplušėjęs atkaklusis meistras baigė savo naująjį ginklą. Kai ginklų pristatyme jis kelis kartus iš eilės pataikė į vieno pono brangią skrybėlę iš 100 jardų, visi išsižiojo…

Taip buvo išrastas graižtvų pjovimo būdas ir prasidėjo naujų, graižtvinių, ginklų era.  Praėjus vos keliems dešimtmečiams, kariai sulindo į apkasus ir fortus. Pirmo pasaulinio karo matu kiekvienas karys jau turėjo graižtvinį karabiną, kuriuo galėjo pasiekti taikinį matomumo ribose, o ginklo pertaisymas truko vos kelias akimirkas. Apkasuose šalmai pradėti dangstyti storomis plieno plokštėmis, nes oponento taikli kulka jau galėjo pasiekti ir nedidelį taikinį. Antrojo pasaulinio karo metu jau buvo pasakojamos legendos apie snaiperius, kurie vieninteliu šūviu pasiekdavo savo aukas iki 600m nuotoliu. Tuomet dar nebuvo gaminami specialiai snaiperiniams ginklams skirti vamzdžiai ir nebuvo tiksliai kalibruojami šaudmenys, tačiau apie vaikinus su optinio taikiklio ir graižtvinio karabino kombinacija jau buvo kuriamos legendos.

Vamzdžių gamybos technologijos

Graižtvų atsiradimas buvo pats ryškiausias šuolis visoje ginklų raidos istorijoje. Kuomet jau graižtvos buvo išrastos ir pradėtos plačiai taikyti ginklų vamzdžių gamyboje, tobulybės siekimas nesustojo nei akimirkai. Atsirado naujos vamzdžių gamybos technologijos, buvo pasiektas mikroninis tikslumas, surastos tinkamiausios plieno rūšys, ieškoma būdų, kaip dar pagerinti ginklų balistines savybes, o ypač- snaiperinių ir sportinių.

Naudojant mechaninį vamzdžių gamybos būdą jis užbaigiamas trimis etapais. Pirmasis ir labai svarbus- vamzdžio ertmės išgręžimas. Nuo išgręžimo tikslumo priklauso graižtvų ir viso vamzdžio kalibro tikslumas, todėl turėti gerą gręžimo meistrą- tikras atradimas. Antruoju etapu specialiu įrankiu pjaunamos arba ant paruošto ruošinio kalamos graižtvos. Trečiuoju etapu vamzdžio vidinė ertmė poliruojama ir pilnai išbaigiama. Visas gamybos procesas yra gana  sudėtingas ir reikalaujantis ypatingo kruopštumo, pradedant nuo metalo parinkimo ir baigiant galutiniu šlifavimu. Didžiulis dėmesys skiriamas ir įrankių graižtvų pjovimui gamybai. Kantrybės ir kruopštumo rezultatas- puikios kokybės ginklų vamzdžiai.

Vamzdžių gamybos meistrų dažnai klausia, kokio tvirtumo, o gal tiksliau, kietumo, plienas tinkamiausias vamzdžių gamybai? Ar reikalingas kietas ir tvirtas plienas, ar minkštesnis ir elastingesnis? Tikras meistras jums atsakys- nei vienas nei kitas. Matote, ginklų vamzdžiams reikalingos šios abi savybės. Jie turi buti atsparūs tiek smūgiams, tiek ir tempimui. Taigi, parenkamas optimalus variantas. Štai kodėl ginklų vamzdžiai retai sprogsta, jei lekianti vamzdžiu kulka būna prilaikoma į jį patekusių nešvarumų (vamzdis išpučiamas). Dažniausiai karinėje pramonėje naudojamas plienas- CrMo 4140, 4145, 4150. Šis plienas yra lengvai apdirbamas, gali būti grudinamas kaitinant, lengvai juodinamas. Puikias savybes turi nerūdijantis plienas, o tiksliau, atsparus korozijai, plienas. Jo sudėtyje daug chromo. Jis sunkiai juodinamas, tačiau išeitis- tefloninis dengimas. Dauguma snaiperinių ginklų vamzdžių pagaminti būtent iš šio plieno. Kadangi nerūdijantis plienas gana brangus, kariuomenei gaminami ginklai turi kuklesnius vamzdžius, pagamintus iš aukščiau minėtų plieno rūšių. Šiais laikais pramonėje dažnai naudojamas elektrocheminis graižtvų gamybos būdas. Jis gana tikslus, o be to nereikalauja paskutiniojo apdirbimo etapo- šlifavimo. Šiuo būdu gaminami vamzdžiai ir be šlifavimo turi glotnų ir lygų vidinį paviršių, o gamyba trunka trumpą laiką. Serijinės gamybos procese tai gana svarbu.

Graižtvų tipai ir reikšmė

Kuomet graižtvinių ginklų gamyba įgavo pagreitį, pradėta galvoti apie pačias tiksliausias vamzdžių gamybos technologijas, o be to, pradėta ieškoti būdų, kaip pagaminti dar tobulesnes graižtvas, kad jos suteiktų kulkai kuo geresnes balistines savybes. Buvo ieškoma optimalios kulkų formos, kalibro, gamybos medžiagų, o taip pat graižtvų žingsnio, optimaliausio parinktam kalibrui. Graižtvos formos taip pat tapo labai svarbios, nes ilgainiui pastebėta, kad kuo mažiau graižtvos žaloja kulkos paviršių, tuo geresnės kulkos balistinės savybės jai išlėkus iš vamzdžio. Šių paieškų pasekmė- poligoninių ir heksagonalinių graižtvų atsiradimas. Poligoninės graižtvos nuo įprastų skiriasi tuo, kad žiūrint per vamzdį nesimato aiškios ribos tarp laukų ir griovių. Tokio tipo vamzdžiai atkeliavo su kulkosvaidžiais MG-3. Kartą vienas kolega, po eilinio šio kulkosvaidžio užsikirtimo, pažvelgė pro vamzdį ir pareiškė, kad vamzdžiui „kaput“, ne net graižtvų nebesimato. Iš tiesų, kai kuriuose vamzdžiuose išpjautos poligoninės graižtvos nenusimanantį apie vamzdžius šaulį gali įvaryti į neviltį. Juk kaip galima šaudyti su lygiavamzdžiu kulkosvaidžiu?! Heksagonalinės graižtvos labai panašios į poligonines, tačiau riba tarp laukų gerokai aiškesnė. Mat tai yra tarpinis variantas tarp įprastųjų ir poligoninių graižtvų. Tokias graižtvas turi Glock serijos pistoletai. Tokios graižtvos mažiau darko kulkos paviršių ir teoriškai gerina ginklų balistines savybes, tačiau gaminant labai tikslius vamzdžius sportiniams ir snaiperiniams ginklams vis dėl to naudojamas klasikinis vamzdžių gamybos būdas. Pasitaiko variantų, kuomet bandoma gaminti vamzdžius ne su šešiomis ar keturiomis graižtvomis, kaip įprasta, bet su trimis, matomai, siekiant sumažinti kulkos paviršiaus deformacijas, kurios sukelia derivacijos (nuokrypio) efektą. Besisukančios kulkos sukeliamas oro sūkuriavimas duoda nežymų nuokrypį į tą pusę į kurią graižtvos ją įsuka. Pėstininkai paprastai tokio nuokrypio nevertina, tačiau snaiperiams tai- svarbus faktorius. Prancūzai pabandė sušvelninti šį efektą pritaikę trijų graižtvų vamzdžius FR-F2 serijos snaiperiniams šautuvams. Dažniausiai ginklai gaminami su į dešinę besisukančiomis graižtvomis, tačiau pasitaiko retų išimčių. Viena tokių- pistoleto Colt 1911 A1 vamzdis, kurio graižtvos- kairinės.

Graižtvos, o ir visa vamzdžio ertmė – gana jautrus šaudmenų kokybei. Šaudant įprastais šaulių šaudmenimis iš snaiperinio ginklo, jo vamzdžio resursą mes trumpiname trečdaliu. Tik labai turtingos valstybės gali sau leisti taip niokoti brangiai kainuojančius ginklus (tačiau to nedaro). Dėl to kiekvienam snaiperinio karabino preciziškai pagamintam vamzdžiui perkama partija tiksliai pagamintų šaudmenų, kurie tinkami būtent tam vamzdžio tipui, su jo graižtvų žingsniu ir gyliu. Taigi, vamzdžio ir šaudmenų partnerystė būtina, kad pasiektume puikių rezultatų. Siekiant puikaus rezultato, reikia turėti omeny, kad ginklo vamzdžio temperatūros pokyčiai, juo šaudant, tai pat keičia ginklo savybes. Intensyviai šaudant snaiperiniu ginklu, jo balistinės savybės, tai yra, sklaida, gali padidėti iki dviejų trečdalių! Taip atsitinka dėl vamzdžio diametro išsiplėtimo. Tai yra jums atsakymas į klausimą, kodėl užkaitinus kulkosvaidžio vamzdį, kulkos pataiko į taikinius ne priekiu, o šonu. Ataušinkime jį ir kulkos vėl skris tiesiai, kaip teisingai mestas regbio kamuolys.
Vamzdis- pagrindinė ginklo dalis. Prižiūrėkime jį su meile, kad pataikytume kur norime pataikyti.

Straipsnio autorius: Ernestas Kuckailis

Gediminas STANIŠAUSKAS

Inkasatorių apiplėšimas Vilniuje nenustebino saugos ekspertų. Jie mano, kad apsaugos tarnybos skiria per mažai lėšų darbuotojų pratyboms.

Aptaria apiplėšimą

Kurtinantys šūviai rūsyje, instruktoriaus komandos ir pokalbiai apie Vilniuje ką tik pagrobtus pusantro milijono litų.
Taip vakar laiką leido saugos tarnybos „Jungtis“ darbuotojai kauniečiai.
„Žemiau nuleisk ginklą, labiau pritūpk“, – apsaugininkams šaudykloje, įsikūrusioje Draugystės gatvėje, patarinėjo instruktorius Olegas Sitnikovas.
Kartą per mėnesį „Jungties“ apsaugininkai lavina šaudymo įgūdžius.
„Pratybos skirtos maždaug 110 apsaugos darbuotojų, kurie dirba ginkluoti“, – aiškino „Jungties“ direktorius Evaldas Piraitis. Direktorius vakar irgi stebėjo pavaldinių taiklumą.
E.Piraičio nenustebino Vilniaus pakraštyje įvykęs „Falck Security“ inkasatorių apiplėšimas. „Greičiausiai buvo nusižengta inkasacijos taisyklėms“, – įsitikinęs direktorius.
Sekmadienį trys užpuolikai apšaudė ir kartu su vairuotoju pagrobė „Falck Security“ automobilį „VW Transporter“. Automobilio vairuotojas ginklo neturėjo. Jo kolega, įėjęs į parduotuvę „Maxima“ paimti pinigų, buvo ginkluotas.

Pagrobtas inkasatorių mikroautobusas, kurio priekinis stiklas peršautas, buvo rastas pusantro kilometro nuo užpuolimo vietos.

Vienas negali apsiginti

Pasak E.Piraičio, paprastai, be vairuotojo, inkasaciją atlieka du apsaugininkai – vienas neša pinigus, o kitas būna pasirengęs atremti galimus užpuolikus.
„Jei apsaugininkas vienas, jis negali išsitraukti ginklo – juk rankose neša pinigus“, – žino E.Piraitis.
Po apiplėšimo „Falck Security“ pažadėjo skirti 150 tūkstančių litų premiją tam, kas padės sugrąžinti prarastus 1,5 milijono litų.
„Anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti“, – vakar šaudyklos laukiamajame kalbėjosi „Jungties“ apsaugininkai.

Atsisakydavo rengti mokymus

Tarptautinį kovinės parengties instruktoriaus sertifikatą turintis O.Sitnikovas neabejoja, kad „Falck Security“ inkasatorių apiplėšimas – saugos tarnybų vadovų požiūrio į mokymus pasekmė.
„Tarnybų taupumas atsisuko prieš jas pačias. Personalui rengiamos tik minimalios pratybos, žmonės nepasirengę veikti ekstremaliomis situacijomis“, – teigė O.Sitnikovas.
Jis aštuonerius metus dirbo greitojo reagavimo būrio „Aras“ kovinės parengties instruktoriumi.
„Įstatymuose privaloma 52 valandų parengties programa suteikia tik minimalių žinių ir praktikos“, – aiškino O.Sitnikovas.
Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos prezidentas O.Sitnikovas sakė ne kartą saugos tarnyboms siūlęs pratybų programas, bet jų atstovai atsisakydavę investuoti į darbuotojų mokymus.

Galėjo turėti bendrininkų

O.Sitnikovas pastebėjo, kad „Falck Security“ Kauno padalinys dažniau nei kiti rengia šaudymo pratybas – inkasacijos ir apsaugos ekipažų darbuotojai akies taiklumą lavina ne mažiau kaip du kartus per mėnesį.
O.Sitnikovą nustebino, kad „Falck Security“ Vilniaus padalinio apsaugininkai iš įvairių bendrovių surinktus pinigus laikė tuščioje bananų dėžėje ir į banką vežė nešarvuotu automobiliu. „Jungties“ vadovas E.Piraitis neatmetė prielaidos, kad konkurentų saugos tarnyba budrumą prarado dėl turimo inkasacijos paslaugų monopolio.
„Nėra gerai, kai inkasacijos verslas sukoncentruotas vienose rankose“, – pastebėjo E.Piraitis.
O.Sitnikovas spėja, kad „Falck Security“ inkasatorius apiplėšę grobikai galėjo turėti bendrininkų šioje saugos tarnyboje.
„Nežinant, kad inkasatoriai nėra ginkluoti, o automobilis nešarvuotas, neįmanoma įvykdyti tokio masto nusikaltimo“, – įsitikinęs O.Sitnikovas.
Lietuvoje saugos darbuotojai uždirba maždaug 800-1300 litų per mėnesį. Nedidelis atlyginimas taip pat gali paskatinti tapti plėšikų bendrininkais.

Dešimt įžūliausių apiplėšimų:
1995 metų rugsėjis. „Hermio“ banko Šiaulių filiale keturi nusikaltėliai pasmaugė apsaugos darbuotoją ir pagrobė 940 tūkstančių litų.
1998 metų birželis. Klientu apsimetęs asmuo pagrasino Lietuvos taupomojo banko Kauno skyriaus darbuotojui ir pagrobė beveik 400 tūkstančių litų.
2000 metų rugpjūtis. Lietuvos žemės ūkio banko Gargždų skyriuje įvykdytas plėšimas, po kurio pasigesta 114 tūkstančių litų. Sulaikytas banko apsaugos darbuotojas, kuris prisipažino apvogęs banką.
2001 metų balandis. Du plėšikai Vilniuje, prie „Maximos“ bazės, užpuolė Lietuvos žemės ūkio banko inkasatorius ir pagrobė 70 tūkstančių litų. Vienas inkasatorius peršautas, bet liko gyvas.
2001 metai. Vilniuje sulaikyta nusikaltėlių gauja, per pusmetį sostinėje apiplėšusi keturis Lietuvos taupomojo banko skyrius ir iš viso pagrobusi 100 tūkstančių litų.
2003 metų spalis. Priekulėje apvogta „Hansabanko“ pinigų saugykla, iš kurios dingo 124,5 tūkstančio litų. Nusikaltėliai į banko saugyklą pateko išvertę mūrinę rūsio sieną.
2004 metų sausis. Vilniuje apiplėštas „Hansabanko“ Tuskulėnų skyrius. Banke budint vienam „Falck Security“ darbuotojui, pasigesta apie 700 tūkstančių litų.
2004 metų rugpjūtis. Vienas „Ekskomisarų biuro“ darbuotojas kartu su bendru iš Vilniuje veikusio Vokietijos komercinio banko „Vereins und Westbank AG“ skyriaus pagrobė 2,3 milijono litų. Nusikaltimas išaiškintas per 30 valandų.
2004 metų rugsėjis. Visagine apiplėštas „Hansabanko“ skyrius. Iš saugyklos pagrobta apie 430 tūkstančių litų, 5 tūkstančiai eurų ir 12,5 tūkstančio JAV dolerių.
2007 metų spalis. Vilniaus Salininkų gatvėje trys nusikaltėliai įsiveržė į saugos tarnybos „Group 4 Securicor“ grupės, kuriai priklauso bendrovė „Falck Security“, inkasatorių automobilį. Pagrobta apie pusantro milijono litų.

Kauno diena

Remigijus JURGELAITIS

Keli vyrai į dėtuvę sugrūda trylika šovinių. Užtaiso pistoletą. Nusitaiko ir per kelias sekundes paleidžia keliolika kulkų.
Kiti bando atrodyti ramūs, bet jų rankos dreba. Jie laukia, kol sužinos, ar bičiulis neprašovė. Taiklumas – svarbiausias dalykas kiekvienam, kuris į rankas paima ginklą. Tai gerai žino ir ką tik iššovęs vyras.
Tačiau jis supranta, kad tai – tik žaidimas, laisvalaikio užsiėmimas. Vis daugiau kauniečių atranda ekstremalią pramogą – žaidimus su tikrais ginklais.

„Bet jie turi įsiminti svarbiausią taisyklę – su ginklais nežaidžiama. Taip, čia galima puikiai pailsėti, pamiršti visos dienos rūpesčius, bet nė akimirką negali atsipalaiduoti: kiekvienas neapgalvotas veiksmas gali kainuoti gyvybę“, – prieš įleisdamas į šaudyklą ir išdalydamas devinto kalibro pistoletus visus įspėja Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos prezidentas ir šaudyklos vadovas Olegas Sitnikovas.

Stovi už kiekvieno nugaros

Kai gatvėse pradeda formuotis automobilių spūstys, žmonių netrūksta ir prie vienintelės paprastiems kauniečiams skirtos Kauno šaudyklos durų. Kai kurių kostiumuotų vyrų akyse – pyktis, sportinis azartas. Jie greitai į rankas paims ginklus.
Bet prieš tai keliasdešimties minučių mokymai, nors kai kurie vyrai atsinešė nuosavus pistoletus ir šovinius. „Jie – vieni iš nedaugelio, kurie supranta, kad neužtenka turėti ginklą. Būtina mokėti juo naudotis“, – rankas klientams paspaudžia šaudyklos vadovai.
Vien iš paspaudimo patyręs instruktorius gali suprasti, kurie čia atėjo pirmą kartą. Šaudymas tikrais ginklais jiems – paprasčiausia pramoga. Kol instruktorius vardija pagrindines ginklo naudojimo taisykles, kai kurie vyrai krykštauja. Juoką jiems kelia moteris, rankose laikanti ginklą. Raminta Zdanavičienė – antroji šaudyklos instruktorė.
„Stoviu už kiekvieno naujoko nugaros. Jei įvyktų koks nors netikėtumas, imčiausi veiksmų. Vyrai žada griebti už kojų, bet kai paleidžia šūvius, susikoncentruoja tik į taikinius“, – nusišypso mergina.

Ant medinių konstrukcijų ji pakabino popieriaus lapus, ant kurių nupieštas žmogaus formos taikinys. Pats laikas užsitaisyti pistoletus.

Tarsi raminamieji vaistai

Instruktažą išklausė ir „Pramogų“ žurnalistai. O.Sitnikovas stengėsi, kad šaudymas nebūtų vien pramoga. „Kiekvienas turi išmokti pagrindines taisykles, galbūt kada nors prireiks. Bet aš visada linkiu: niekada jomis nepasinaudokite“, – palinkėjo instruktorius, prieš tai papasakojęs apie šaudymo ypatumus, būdus, ginklo panaudojimo taisykles.

Užsitaisiau „Tanfoglio P19“ pistoletą. Tvirtai sugniaužiau kumščius. Įsispyriau į grindis. Tuo metu apie galvojau tik apie taikinį. Iš pradžių – du kontroliniai šūviai. Vėliau per kelias sekundes išpyškinau visą apkabą.
„Per žemai nuleidote ginklą. Taip būna nepatyrusiems šauliams“, – pagrindinę klaidą nurodė instruktorius. Tačiau tokiu metu niekas negalvoja apie taiklumą: pernelyg daug emocijų.
„Vis dar kyla klausimas, kodėl žmonės čia ateina“, – savimi pasitikinčio žmogaus šypsena nusišypsojo O.Sitnikovas. Jis žino, kad kas antras sugrįš. Seansas tikroje šaudykloje veikia tarsi raminamieji vaistai: slopina įtampą ir mažiną stresą.

Varpo judančius taikinius

Žmonių apetitas auga. Ne vien profesionalūs apsaugininkai nori vis daugiau. „Klientai pradeda šaudyti į judančius taikinius, dalyvauja mūšiuose“, – apie adrenalino vergų pomėgius pasakojo instruktorius.
Ir jiems O.Sitnikovas turi ką pasiūlyti. „Rengiame stovyklas. Žmones išbandome tam tikrose kritinėse situacijose.
Nors naudojami dažasvydžio šautuvai, tačiau įtampos netrūksta“, – O.Sitnikovas pats dalyvavo tokiose pratybose.
Bet ar visi gali šaudyti? „Čia nesimoko būsimieji smogikai. Turime tikslią statistiką, visų pavardės lieka lankytojų žurnaluose“, – užtikrina instruktorius, nors pripažįsta dažnai girdintis priekaištus, kad ginklas – ne žaislas.

„Bet aš visada atkertu: jei turi ginklą, tai jau geriau mokėk juo naudotis. Ginklų parduodama vis daugiau, kur tie žmonės mokosi šaudyti? Niekur. Tai yra tikrasis pavojus“, – įsitikinęs O.Sitnikovas.

Vaikai irgi šaudo

Šaudykloje vyrai praleido valandą. Daugelis jų šypsosi, nors kai kurių skruostais žliaugia prakaitas. „Ypač tų, kurie vaizdavo kietuolius“, – progos įgelti nepraleidžia instruktorė Raminta Zdanavičienė.
Tų vyrų kišenė paplonėjo maždaug 50 litų. Atėję ne pirmą kartą mokėjo mažiau, nes nebereikėjo klausyti pirminio instruktažo.
Raminta klientams rekomendavo ir kitas panašaus pobūdžio pramogas. Kaune veikia ir lankininkų, ir sportinio šaudymo klubai. Pastaruosiuose treniruojasi daug vaikų. „Pati juos mokau, – pareiškė R.Zdanavičienė. – Tiesa, jie šaudo sportiniais ginklais.“

2007.10.12, Nr.234 (18297)
www.kaunodiena.lt

Laimis Bratikas

Dar visai neseniai apie apsaugos darbuotojus beveik nieko nežinojome. Šiandien kasdienybės be jų niekaip neįsivaizduojame. Užtenka užeiti į banką, parduotuvę ar kokią įmonę ir tave tuoj pasitiks plačiapetis vaikinas.

Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacija (LADA) šiuo metu vienija 170 žmonių. Kai kuo ji primena profsąjungos organizaciją, bet kol kas tai daugiau būrelis bendraminčių, norinčių tobulėti.
„Kaip nuo naujo ir gero televizoriaus retsykiais reikia nuvalyti dulkes, taip ir apsaugos darbuotojui reikia vis tobulintis“, – teigia LADA prezidentas Olegas SITNIKOVAS. Pasak jo, šiandien geras apsaugos darbuotojas – toli gražu ne tik raumenų kalnas. Tai fiziškai stiprus, emociškai stabilus, racionaliai mąstantis, gebantis priimti tinkamą sprendimą nuolat besikeičiančiomis situacijomis.

Kokie apsaugos būdai šiuo metu populiarūs Lietuvoje?

Šiuo metu Lietuvoje yra įvairių saugos tarnybų ir jų paslaugos skiriasi. Dažniausiai firmos saugo teritorijas, kontoras, būstą ir t.t. Apsauga organizuojama su reagavimu arba be jo, ginkluota arba neginkluota. Renkantis apsaugos firmas, patartina pasiteirauti, ką jos dar saugo. Leidimas ginkluotam reagavimui firmoms išduodamas patikrinus žmones policijoje. Tai nedidelė garantija dėl galimų nemalonumų.
Populiari techninė objektų ir patalpų apsauga. Šis būdas pigesnis, nors pirminės investicijos didelės. Naudojamos ir epizodinės apsaugos priemonės – kai apsauga vykdoma pareikalavus klientui. Vykdomos ir asmens apsaugos paslaugos, bet tai brangus malonumas.

Kas geriau: techninės priemonės ar žmogus?

Apsaugos sistema parenkama pagal verslo rūšį, įmonės veiklą, darbo profilį, finansines galimybes ir kitus faktorius. Reikėtų paskaičiuoti, ar pinigai, skirti apsaugai organizuoti, nenuėjo veltui. Pavyzdžiui, techninės priemonės (vaizdo kameros, davikliai ir kt.) yra pigiau, bet jos sprendimo negali priimti kaip žmogus. Tad vienareikšmiško atsakymo nėra. Daug kas priklauso nuo situacijos ir kliento tikslų.

Visuomenėje vyrauja nuostata, kad apsauginiai – tie patys kampuoti gatvės berniukai, tik aprengti uniformomis.

Išoriškai galbūt jie ir panašūs: trumpai kirpti plaukai, platūs pečiai… Tačiau rimtai dirbančios firmos rengia ne vieną atranką. Siekia parinkti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprius žmones, gebančius stresinėje situacijoje priimti deramą sprendimą. Tiesa, yra ir tokių apsaugos firmų, kurių kadrų politika paremta rekomendacijomis.

Anksčiau tai darė tik apsaugos policija. Ar dabar šie skyriai sugeba konkuruoti su privačiomis struktūromis?

Profesinio pasirengimo klausimu gal pranašesnės naujos saugos firmos, tačiau policijos skyriai turi įdirbį ir geresnes technines galimybes. Tarkim, jei privati firma turi du automobilius, pervažiuoti didmiesčio per 5 minutes beveik neįmanoma.

Kokia LADA įtaka saugos firmų veiklai?

Asociacijos nariai gerina profesinius įgūdžius, dalijasi patirtimi, analizuoja įvairius atsitikimus, lanko kursus, seminarus. Gyvenimas toks, kad gerai yra tol, kol ramu – mėnesį, kitą. Po to lyg tyčia kas nors nutinka. Mano nuomone, apsaugos darbuotojai bent 2 kartus per metus turėtų pramankštinti „kaulus ir smegenis“.

Turbūt būna ir kuriozinių situacijų?

Įsivaizduokite, parduotuvę saugo privati firma. Suveikė signalizacija ir grupė išskubėjo į objektą. Tuo metu viduje kaip eilinis pirkėjas buvo ginkluotas pareigūnas. Be ryškių atpažinimo ženklų ginkluoti apsaugos darbuotojai įbėga į parduotuvę ir agresyviai pradeda įvedinėti tvarką. Iškyla daug klausimų. Ką daro policininkas? Ką darys apsaugos darbuotojai? Kokia žmonių reakcija? Minėtu atveju apsieita be kraujo ir šūvių.

Kuriose darbo vietose šiandien karščiausia apsaugos darbuotojams?

Kavinėse ir kitose pasilinksminimų vietose. Kur yra alkoholinių gėrimų, ten daugiausia ir problemų. Darbuotojams tenka atlaikyti didelį psichologinį krūvį ir parodyti savitvardą.

Bendraudami tarpusavyje, aptariate profesinio rato problemas?

Kiekvienas nemalonus atvejis dėl apsaugos darbuotojų darbo parodo tam tikras spragas. Kartais ne tik pasiruošimo, bet ir įstatymų. Juridiškai labai svarbi kavinės apsaugos darbuotojo darbo sutartis. Pavyzdžiui, netinkamai ginantis klientą darbuotojas gali būti apkaltintas pats. Daug neaiškumų ir dėl ginklo panaudojimo. Kiekviena situacija kitokia, tad po jos atsiranda įvairių interpretacijų. Būtina pabrėžti tai, kad kai kurios privačios firmos per mažai dėmesio skiria profesiniams darbuotojų reikalams.

© 1999 „Kauno diena“