Kiekvienas karys žino, kas yra graižtvos ir dauguma supranta, kad jos žymiai pagerina ginklo technines charakteristikas. Juk ne kartą teko žvilgterėti į vamzdžio vidų, kad įsitikintume, jog jis gerai išvalytas. Tačiau, tikriausiai, retam kariui kyla klausimų apie tas nelemtas graižtvas, kurių gilesnėse vietose linkę kauptis nuodegos ir tenka paplušėti, jas šalinant.
Šiame straipsnyje- apie graižtvų istoriją, šaunamųjų ginklų vamzdžių gamybos technologijas ir kitas „plonybes“.
Graižtvų atsiradimo istorija
Jau viduramžiais pastebėta, kad strėlė lekia tiksliau ir toliau, jei skriedama sukasi. Patobulėjus plieno gamybos technologijoms bandyta pjauti graižtvas vamzdžiuose (manoma, kad Niuremberge apie 1492 metus). Šis išradimas neprigijo, tikriausiai, dėl sudėtingos tam laikmečiui gamybos technologijos. Išradimas buvo pamirštas iki XIX a., kuomet, ištobulėjus ginklų vamzdžių gamybos technologijoms, graižtvos buvo prisimintos ir pradėtos plačiai naudoti. XV amžiuje niekas negalėjo paaiškinti, kodėl sukimasis stabilizuoja. Mokslui pažengus į priekį, šį reiškinį protingi žmonės jau galėjo moksliškai pagrįsti ir pritaikyti ginklų gamyboje.
Ankstyvosios muškietos buvo užtaisomos per laibgalį. Dėl to kentėjo kompresija, nes didelė dalis parako dujų prasiskverbdavo apie kulką. Kadangi kulkos diametras buvo mažesnis, nei vamzdžio, jos išlėkimo kryptis nebuvo tiksli, nes kiekviena kulka, palikdama vamzdžio žiotis, liesdavosi vis prie kitos vamzdžio sienelės vietos. Nuo to labai kentėjo šūvių glaustumas. Ginklų kalibrai buvo dideli, siekė apie 18- 20 mm. Kulkų pradinis greitis buvo tik šiek tiek didesnis, nei šiuolaikinių dažasvydžio ginklų! Supraskite, turintis puikią reakciją, oponentas galėjo spėti pasitraukti nuo jūsų kulkos… Vis dėlto tokios kulkos, pagamintos iš minkšto švino, žalojo žiauriai ir negailestingai. Balistinės traumos buvo labai didelės ir gausiai kraujuodavo. Tokiais ginklais šaudoma buvo iš labai artimų nuotolių. Kad įgyti pranašumą, kiekvienas karys, nuo pėstininko iki generolo, svajojo apie toliašaudį ir taiklų ginklą, kad įgytų pranašumą mūšyje. Juk mes patys, žiūrėdami filmą, kuriame rodoma XVIII a. batalinė scena, ne kartą pasvajojome: ech, mane dabar ten su MG… Taip, būtent graižtvinių ginklų atsiradimas pakeitė ir kai kurių mūšių eigą ir kovos taktiką.
Siekiant pagerinti muškietų balistines savybes, buvo bandoma jas užtaisyti pailgomis kulkomis, tačiau taiklumas ir šūvio nuotolis ne tik nepagerėjo, bet ženkliai suprastėjo. Pailga kulka, išlėkusi iš vamzdžio, imdavo vartytis, todėl oro pasipriešinimas buvo dar didesnis, nei lekiant apvaliai kulkai. Stengiantis pasiekti geresnį kulkos prigludimą prie vamzdžio sienelių, buvo įdiegta keletas patobulinimų, kurie balistikos pastebimai nepagerino.
Taigi, XIX a. buvo vėl prisimintos graižtvos. Dar vaikystėje teko skaityti istoriją, kaip, kažkoks, berods, anglų ginklakalys, (gal būt- Viljamas Metfordas?) kaip ir visi to meto ginklakaliai, suko galvą, kaip priversti kulką skrieti tiksliau ir toliau. Jis stebėjo žaidžiančius „vilkeliu“ vaikus ir netikėtai jam šovė į galvą mintis- o jeigu kulką priversti suktis? Juk tas žaislinis vilkelis, gerai įsuktas, stabiliai laikosi ant savo vienintelės smailios kojelės. Tik kaip tą nelemtą kulką įsukti? Kažkas turėjo būti patobulinta vamzdžio viduje. Meistras nusprendė, kad kulką įsuks panašios į spiralę kreipiančiosios, o kulka bus pailga, nes šaunant apvalia kulka iš graižtvinio ginklo, ši lekia gerokai „kreiviau“, nei pailga. Ilgokai paplušėjęs atkaklusis meistras baigė savo naująjį ginklą. Kai ginklų pristatyme jis kelis kartus iš eilės pataikė į vieno pono brangią skrybėlę iš 100 jardų, visi išsižiojo…
Taip buvo išrastas graižtvų pjovimo būdas ir prasidėjo naujų, graižtvinių, ginklų era. Praėjus vos keliems dešimtmečiams, kariai sulindo į apkasus ir fortus. Pirmo pasaulinio karo matu kiekvienas karys jau turėjo graižtvinį karabiną, kuriuo galėjo pasiekti taikinį matomumo ribose, o ginklo pertaisymas truko vos kelias akimirkas. Apkasuose šalmai pradėti dangstyti storomis plieno plokštėmis, nes oponento taikli kulka jau galėjo pasiekti ir nedidelį taikinį. Antrojo pasaulinio karo metu jau buvo pasakojamos legendos apie snaiperius, kurie vieninteliu šūviu pasiekdavo savo aukas iki 600m nuotoliu. Tuomet dar nebuvo gaminami specialiai snaiperiniams ginklams skirti vamzdžiai ir nebuvo tiksliai kalibruojami šaudmenys, tačiau apie vaikinus su optinio taikiklio ir graižtvinio karabino kombinacija jau buvo kuriamos legendos.
Vamzdžių gamybos technologijos
Graižtvų atsiradimas buvo pats ryškiausias šuolis visoje ginklų raidos istorijoje. Kuomet jau graižtvos buvo išrastos ir pradėtos plačiai taikyti ginklų vamzdžių gamyboje, tobulybės siekimas nesustojo nei akimirkai. Atsirado naujos vamzdžių gamybos technologijos, buvo pasiektas mikroninis tikslumas, surastos tinkamiausios plieno rūšys, ieškoma būdų, kaip dar pagerinti ginklų balistines savybes, o ypač- snaiperinių ir sportinių.
Naudojant mechaninį vamzdžių gamybos būdą jis užbaigiamas trimis etapais. Pirmasis ir labai svarbus- vamzdžio ertmės išgręžimas. Nuo išgręžimo tikslumo priklauso graižtvų ir viso vamzdžio kalibro tikslumas, todėl turėti gerą gręžimo meistrą- tikras atradimas. Antruoju etapu specialiu įrankiu pjaunamos arba ant paruošto ruošinio kalamos graižtvos. Trečiuoju etapu vamzdžio vidinė ertmė poliruojama ir pilnai išbaigiama. Visas gamybos procesas yra gana sudėtingas ir reikalaujantis ypatingo kruopštumo, pradedant nuo metalo parinkimo ir baigiant galutiniu šlifavimu. Didžiulis dėmesys skiriamas ir įrankių graižtvų pjovimui gamybai. Kantrybės ir kruopštumo rezultatas- puikios kokybės ginklų vamzdžiai.
Vamzdžių gamybos meistrų dažnai klausia, kokio tvirtumo, o gal tiksliau, kietumo, plienas tinkamiausias vamzdžių gamybai? Ar reikalingas kietas ir tvirtas plienas, ar minkštesnis ir elastingesnis? Tikras meistras jums atsakys- nei vienas nei kitas. Matote, ginklų vamzdžiams reikalingos šios abi savybės. Jie turi buti atsparūs tiek smūgiams, tiek ir tempimui. Taigi, parenkamas optimalus variantas. Štai kodėl ginklų vamzdžiai retai sprogsta, jei lekianti vamzdžiu kulka būna prilaikoma į jį patekusių nešvarumų (vamzdis išpučiamas). Dažniausiai karinėje pramonėje naudojamas plienas- CrMo 4140, 4145, 4150. Šis plienas yra lengvai apdirbamas, gali būti grudinamas kaitinant, lengvai juodinamas. Puikias savybes turi nerūdijantis plienas, o tiksliau, atsparus korozijai, plienas. Jo sudėtyje daug chromo. Jis sunkiai juodinamas, tačiau išeitis- tefloninis dengimas. Dauguma snaiperinių ginklų vamzdžių pagaminti būtent iš šio plieno. Kadangi nerūdijantis plienas gana brangus, kariuomenei gaminami ginklai turi kuklesnius vamzdžius, pagamintus iš aukščiau minėtų plieno rūšių. Šiais laikais pramonėje dažnai naudojamas elektrocheminis graižtvų gamybos būdas. Jis gana tikslus, o be to nereikalauja paskutiniojo apdirbimo etapo- šlifavimo. Šiuo būdu gaminami vamzdžiai ir be šlifavimo turi glotnų ir lygų vidinį paviršių, o gamyba trunka trumpą laiką. Serijinės gamybos procese tai gana svarbu.
Graižtvų tipai ir reikšmė
Kuomet graižtvinių ginklų gamyba įgavo pagreitį, pradėta galvoti apie pačias tiksliausias vamzdžių gamybos technologijas, o be to, pradėta ieškoti būdų, kaip pagaminti dar tobulesnes graižtvas, kad jos suteiktų kulkai kuo geresnes balistines savybes. Buvo ieškoma optimalios kulkų formos, kalibro, gamybos medžiagų, o taip pat graižtvų žingsnio, optimaliausio parinktam kalibrui. Graižtvos formos taip pat tapo labai svarbios, nes ilgainiui pastebėta, kad kuo mažiau graižtvos žaloja kulkos paviršių, tuo geresnės kulkos balistinės savybės jai išlėkus iš vamzdžio. Šių paieškų pasekmė- poligoninių ir heksagonalinių graižtvų atsiradimas. Poligoninės graižtvos nuo įprastų skiriasi tuo, kad žiūrint per vamzdį nesimato aiškios ribos tarp laukų ir griovių. Tokio tipo vamzdžiai atkeliavo su kulkosvaidžiais MG-3. Kartą vienas kolega, po eilinio šio kulkosvaidžio užsikirtimo, pažvelgė pro vamzdį ir pareiškė, kad vamzdžiui „kaput“, ne net graižtvų nebesimato. Iš tiesų, kai kuriuose vamzdžiuose išpjautos poligoninės graižtvos nenusimanantį apie vamzdžius šaulį gali įvaryti į neviltį. Juk kaip galima šaudyti su lygiavamzdžiu kulkosvaidžiu?! Heksagonalinės graižtvos labai panašios į poligonines, tačiau riba tarp laukų gerokai aiškesnė. Mat tai yra tarpinis variantas tarp įprastųjų ir poligoninių graižtvų. Tokias graižtvas turi Glock serijos pistoletai. Tokios graižtvos mažiau darko kulkos paviršių ir teoriškai gerina ginklų balistines savybes, tačiau gaminant labai tikslius vamzdžius sportiniams ir snaiperiniams ginklams vis dėl to naudojamas klasikinis vamzdžių gamybos būdas. Pasitaiko variantų, kuomet bandoma gaminti vamzdžius ne su šešiomis ar keturiomis graižtvomis, kaip įprasta, bet su trimis, matomai, siekiant sumažinti kulkos paviršiaus deformacijas, kurios sukelia derivacijos (nuokrypio) efektą. Besisukančios kulkos sukeliamas oro sūkuriavimas duoda nežymų nuokrypį į tą pusę į kurią graižtvos ją įsuka. Pėstininkai paprastai tokio nuokrypio nevertina, tačiau snaiperiams tai- svarbus faktorius. Prancūzai pabandė sušvelninti šį efektą pritaikę trijų graižtvų vamzdžius FR-F2 serijos snaiperiniams šautuvams. Dažniausiai ginklai gaminami su į dešinę besisukančiomis graižtvomis, tačiau pasitaiko retų išimčių. Viena tokių- pistoleto Colt 1911 A1 vamzdis, kurio graižtvos- kairinės.
Graižtvos, o ir visa vamzdžio ertmė – gana jautrus šaudmenų kokybei. Šaudant įprastais šaulių šaudmenimis iš snaiperinio ginklo, jo vamzdžio resursą mes trumpiname trečdaliu. Tik labai turtingos valstybės gali sau leisti taip niokoti brangiai kainuojančius ginklus (tačiau to nedaro). Dėl to kiekvienam snaiperinio karabino preciziškai pagamintam vamzdžiui perkama partija tiksliai pagamintų šaudmenų, kurie tinkami būtent tam vamzdžio tipui, su jo graižtvų žingsniu ir gyliu. Taigi, vamzdžio ir šaudmenų partnerystė būtina, kad pasiektume puikių rezultatų. Siekiant puikaus rezultato, reikia turėti omeny, kad ginklo vamzdžio temperatūros pokyčiai, juo šaudant, tai pat keičia ginklo savybes. Intensyviai šaudant snaiperiniu ginklu, jo balistinės savybės, tai yra, sklaida, gali padidėti iki dviejų trečdalių! Taip atsitinka dėl vamzdžio diametro išsiplėtimo. Tai yra jums atsakymas į klausimą, kodėl užkaitinus kulkosvaidžio vamzdį, kulkos pataiko į taikinius ne priekiu, o šonu. Ataušinkime jį ir kulkos vėl skris tiesiai, kaip teisingai mestas regbio kamuolys.
Vamzdis- pagrindinė ginklo dalis. Prižiūrėkime jį su meile, kad pataikytume kur norime pataikyti.
Straipsnio autorius: Ernestas Kuckailis