Autorius: admin

Jolita ŽVIRBLYTĖ

Dėl emigracijos ypač nukentėjo apsaugos paslaugas teikiančios bendrovės – jų darbuotojai per metus pasikeičia 100 procentų. O naujokų nepatyrimas įmonei gali kainuoti ir pinigų, ir reputaciją.

Anot apsaugos tarnybų vadovų, norinčiųjų dirbti apsaugininkais nemažėja, tačiau ilgiau čia išlieka tik ištvermingiausi. Pagrindinė problema – daugelis jaunų žmonių ateina pabandyti šio darbo neįvertindami savo charakterio ir netinkamai suvokdami veiklos pobūdį. O dėl darbo jėgos stygiaus žmonės į apsaugos tarnybas priimami nekeliant jiems ypatingų reikalavimų.

Todėl šiame darbe vyksta itin didelė apsaugininkų migracija. Apie juos visuomenėje vyrauja kelios skirtingos nuomonės. Vieniems apsaugos darbuotojai vis dar kelia pasitikėjimą, kiti jų jau bijo dėl nesugebėjimo adekvačiai spręsti konfliktinių situacijų, treti mano, kad apsaugininkų darbo specifika pernelyg įžūli. Daug kas tiesiog nepasitiki jų teikiamų paslaugų kokybe. Priežastys – per silpna šių darbuotojų fizinė išvaizda, kūdikiškas veidas.

Darbas apsaugos tarnyboje – jau ne pasididžiavimas, o galimybė užsidirbti studentams, prisidėti prie algos kitur dirbantiems asmenims ir pajamų šaltinis niekur kitur įsidarbinti negalintiems žmonėms.

Sezoninis darbas

Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos prezidentas Olegas Sitnikovas LŽ sakė, kad apsaugininkų darbas jau tapo sezoninis. „Kai žiemą statybose nėra darbo, dauguma statybininkų „sulenda peržiemoti“ į apsaugą. Kita grupė apsaugos darbuotojų – žmonės, norintys papildomai užsidirbti. Apsaugininkais taip pat dirba studentai, nes jiems tai labai patogu. Vis dažniau šį darbą renkasi moterys ir vyresnio amžiaus vyrai“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasak jo, išklausę specialius kursus žmonės gauna apsaugos darbuotojo pažymėjimus ir tampa visų apsaugos sričių specialistais. O taip neturėtų būti. Šiuo metu Lietuvoje, anot pašnekovo, apsaugos darbo sistema nėra tobula, ją reikia keisti, pritaikyti kitų šalių patirtį.

„Jau susitarėme su Didžiosios Britanijos saugos tarnybų vadovais, kad jie mums duos savo programą. Pažiūrėsime, kaip britai sprendžia šias problemas. Pas mus – baigei kursus, ir gali būti tiek sargu, tiek aukščiausio lygio asmens sargybiniu. Užsienyje yra kitaip: ten žmogus, išklausęs sargo kursus, gali visą gyvenimą juo ir dirbti, saugoti asmenį jam niekas ir nepatikės. Jeigu jis nori, pats mokosi, investuoja į tai, pasiekia aukštesnį lygį ir daugiau uždirba. Yra motyvacija kilti karjeros laiptais net ir tokioje darbo srityje kaip apsauga“, – aiškino O.Sitnikovas.

Anot jo, į tolesnę apsaugininkų kvalifikaciją turėtų investuoti ir pačios apsaugos tarnybos, tačiau taip nėra dėl vienintelės priežasties – apsaugos paslaugų pirkėjams labiausiai rūpi jų pigumas, o investuojant į paslaugų kokybę padidėtų ir kaina. Kol patys užsakovai nereikalauja, tol apsaugos bendrovės papildomų finansų apsaugininkų kvalifikacijai kelti ir neskiria, nes aišku, kad darbuotojas gal nepraėjus nė metams paliks tarnybą.

Maža alga nemotyvuoja

Anot UAB „Apsaugos komanda“ generalinio direktoriaus Juliaus Adomaičio, tiek privatiems, tiek verslo klientams renkantis apsaugos tarnybas šiuo metu galioja vienintelis kriterijus – pinigai. „Kur kas labiau atsižvelgiama į paslaugos kainą, o ne į jos kokybę ar net apsaugos tarnybos vardą. Taip vaikantis mažesnės kainos patenkama į ne idealiai teikiamų paslaugų gniaužtus“, – LŽ tvirtino J.Adomaitis.

Bendrovės vadovui labiausiai nerimą kelia sąmyšis darbo rinkoje, nes įmonėje sukaupta statistika rodo, kad praėjusiais metais darbuotojai pasikeitė beveik 100 procentų. „Ir taip yra visose apsaugos tarnybose. Žiūrint atidžiau matyti, jog 90 proc. migravusių žmonių dirbo tik iki 3 mėnesių“, – teigė jis.

Pasak O.Sitnikovo, apsaugininkai uždirba tik 900-1500 litų per mėnesį, ir tai pagrindinė priežastis, kodėl vyrai tokiame darbe ilgiau neužsibūna.

Pirmenybė – santūriems

„Labai svarbi apsaugos darbuotojo savybė – santūrumas. Pirmas dalykas, kurį apsaugininkas turi įsisąmoninti, yra tai, kad jis privalo ieškoti galimybių neutralizuoti konfliktą nenaudodamas jėgos. Tam reikalingas santūrumas, nes karštakošis peštukas pirma šoka mosuoti kumščiais, o tik paskui aiškintis. Didelę dalį apsaugininkų mokymų užima psichologinis jų parengimas. Jei matome, jog žmogus konfliktiškas ir nedaro išvadų, negalime leisti, kad mūsų įmonė taptų kumščių mankštos poligonu“, – pasakojo J.Adomaitis.

Skiriant apsaugininkui darbo vietą, anot pašnekovo, stengiamasi atsižvelgti į jo charakterio savybes, temperamentą. „Daug rečiau tapti apsaugos darbuotojomis apsisprendžia moterys. Joms taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir vyrams. Moterų santykis, lyginant su vyrų, panašus kaip armijoje ar policijoje, siekia 5-6 proc. visų darbuotojų. Tai susiję ir su režimu, nes tenka dirbti naktimis. O moterys vis dėlto labiau yra namų sergėtojos, be to, jos ne visada linkusios veltis į aršius konfliktus. Dažniau dirba ten, kur reikia prižiūrėti, o ne tramdyti“, – sakė jis.

Apsaugos darbuotojų asociacijos prezidentas O.Sitnikovas mano, kad apsaugininkės moters ir apsaugininko vyro kompleksinis darbas galėtų išgelbėti dabartinę situaciją, o taikant užsienio šalių patirtį ir motyvuojant žmones, apsaugos darbo sistema šalyje greitai atsitiestų.
 
 Nr. 44 (11976), 2008 vasario 25 d.
© „Lietuvos žinios“ 

Gintautas DegutisMilžiniška darbuotojų kaita verčia įmones vis daugiau investuoti į technologijas, kurios atstotų darbuotojus. Dėl to rankas trina šias technologijas kuriančios įmonės.

Anot parduotuvių apsaugos sistemas kuriančios bendrovės „Neto Baltic“ vadovo Vaidoto Bielinio, Europoje į parduotuvių apsaugą pernai investuota apie 7,8 mlrd. eurų (beveik 27 mlrd. litų), iš jų tik trečdalis (apie 8,6 mlrd. litų) skirta technologijoms, o likusi dalis (18,2 mlrd. litų) – apsaugos darbuotojams samdyti.

Tai, matyt, nelabai padėjo, nes pasaulinio prekybos nuostolių tyrimo duomenimis, Europos prekybininkai dėl vagysčių 2007 m. vis tiek patyrė 29,2 mlrd. eurų (per 100 mlrd. litų) nuostolių.
Vien tik Baltijos šalių prekybininkai į apsaugą investavo 34 mln. eurų (117 mln. litų), o patyrė 207 mln. eurų (714 mln. litų) nuostolių.
Bendrovės „Maxima LT“ regiono apsaugos vadovas Marius Šimas į raginimus investuoti reagavo gana skeptiškai. „Sutinku, kad apsaugos priemonės palengvina gyvenimą, bet kas iš tų technologijų, jei nebus kam jų prižiūrėti? Pavyzdžiui, visas „Maximos bazėje“ esančias kameras prižiūri tik vienas darbuotojas. Be to, pas mus apsaugos darbuotojų kaita siekia net 90 proc. Tų žmonių, kuriuos dabar turime, neapsimoka mokyti, nes vasarą jie išvažiuos į Airiją“, – niūrias perspektyvas dėstė M.Šimas. Tokią didžiulę darbuotojų kaitą galima paaiškinti menkais atlyginimais. Vidutinis „Maximos“ apsaugininkų atlyginimas, pasak M.Šimo, siekia vos apie 1300 litų – tai gerokai mažiau nei šalies vidurkis (apie 1800 litų).
Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos prezidentas Olegas Sitnikovas taip pat pripažino, kad darbuotojų trūkumas ir kompetencijos problema itin opi. „Išklausęs 52 valandų kursą asmuo tampa diplomuotu apsaugos darbuotoju – specialistu“, – ironizavo jis.

© 2007 „Vilniaus diena“

Vilma OKUNEVIČIŪTĖ

Sausio 31 d., ketvirtadienį, Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos prezidentas Olegas Sitnikovas aktualius bendradarbiavimo klausimus aptarė su Jungtinės Karalystės apsaugos ekspertais.

Į susitikimą atvyko Jungtinės Karalystės tarptautinio mokymo centro (EDEXCEL) direktorė Sallyann Baldry, ir tarptautinių ryšių direktorė Jenny Yau, pagrindinis apsaugos darbuotojų rengimo programos kūrėjas Heyrick Bond Gunning (AKONA), mokymų pagal šią programą organizatorius Steve Ashley, apsaugos kompanijos Centre Circle direktorius John Little.
Susirinkusiuosius ambasadoje pasveikino ir saugos darbo specifika Lietuvoje bei Britanijoje domėjosi Jo Ekscelencija Vygaudas Ušackas.

ietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos prezidentas Olegas Sitnikovas kolegoms anglams pristatė asociacijos misiją, uždavinius, jų įgyvendinimo priemones.
Vykusio susitikimo tikslas, pasak asociacijos prezidento Olego Sitnikovo, – sutarti dėl principinių bendradarbiavimo nuostatų bei įtraukti Jungtinės Karalystės ekspertus į Lietuvos Nacionalinės apsaugos darbuotojų mokymo programos kūrimą bei akreditavimą.

„Norime pasiekti, – kalbėjo O. Sitnikovas, – kad Lietuvos apsaugos darbuotojų mokymo programa būtų kuo efektyvesnė“. Anot asociacijos prezidento, Lietuvoje šiuo metu galiojanti programa nėra tokia, pagal kurią galima būtų parengti tinkamai savo darbą atliekantį apsaugos darbuotoją. „Apsaugos darbuotojai Lietuvoje mokosi pagal nepakankamos trukmės programą, todėl vykdant svarbias užduotis (saugant privačias ir strategiškai svarbias įmones, teikiant inkasavimo paslaugas) jiems dažnai trūksta kompetencijos, – sakė asociacijos prezidentas. – Į apsaugos darbuotojų kvalifikaciją reikėtų pasižiūrėti rimčiau, nes šios specialybės atstovai susiję ne tik su galimu turto praradimu, bet ir su komercine paslaptimi, ginklo naudojimu, žmogaus teisėmis, – vardijo O. Sitnikovas. – Tai ir pavojinga, ir sudėtinga specialybė“.

Asociacijos prezidentas susitikimo rezultatais liko patenkintas. „Kolegos anglai mūsų mintis išklausė, suprato, ko mes norime, ir sutiko padėti. Mes išsiversime jų programas, taip pat jiems pristatysime savo, atrinksime, kas geriausia, ir bandysime rasti optimaliausią variantą“. Kuriant naują programą, anot O. Sitnikovo, talkininkaus teisėsaugos atstovai bei kitų apsaugos tarnybų specialistai.

„Ši iniciatyva – gerinti apsaugos sistemą Lietuvoje, pasirūpinti, kad apsaugos darbuotojai ten teiktų geresnes paslaugas, – labai sveikintina, – sakė susitikime dalyvavęs saugos tarnybos „Ara Security company“ direktorius Osvaldas Gavėnas. – Džiugu, kad anglai suprato, kokios pagalbos iš jų tikimės. Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacija gaus anglų parengtą programą, o specialistai Lietuvoje, ją išanalizavę, konsultuodamiesi ir bendradarbiaudami su britų ekspertais, parengs naują“.
„Į susitikimą stengėmės pakviesti geriausius specialistus, – sakė saugos tarnybos „Ara Security company“ direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Gutas, saugos srityje Anglijoje dirbantis jau dešimt metų. – Mes, „Ara Security company“ darbuotojai, puikiai juos žinome, nes mokėmės pagal jų parengtą programą ir esame gavę aukščiausios kvalifikacijos diplomus. Džiugu, kad tai, kas geriausia, bus mėginama pritaikyti ir Lietuvoje.

Susitikimo metu sutarta dėl Jungtinės Karalystės apsaugos ekspertų ir Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos bendradarbiavimo nuostatų.

Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacija dėkoja ambasadoriui Vygaudui Ušackui už palaikymą ir paramą organizuojant susitikimą.

Londono Žinios
2008.02.05, Nr.5 (138)
www.londonozinios.com

Pirmasis mano įsigytas ginklas buvo WaltherPP. Pastarasis buvo pagamintas Rytų Vokietijoje po antrojo pasaulinio karo ir buvo paplitęs tarp STASI pareigūnų. Tai mažas ir patogus ginklas, puikus slaptam nešiojimuisi ir labai taiklus. Kartą bandžiau šaudyti juo iš 50 m atstumo į krūtinės figūrą-visos kulkos kliudė taikinį.

„Valteriuko“ gimimas

 Prieš pradedant samprotauti apie ginklo savybes, verta paminėti jo kūrėją.
 1886 m. Karlas Valteris (Carl Walther) pradėjo savo verslą, kuris ilgainiui išaugo iki Walther gamyklos. Pradžia buvo labai sunki: jis teturėjo pedalais varomas primityvias stakles ir padėjėją, kurio padedamas sukonstravo savo pirmąjį medžioklinį ginklą. Tada jis buvo 28- nerių.
 Didžiausią dėmesį Valteris skyrė pusiau automatiniams pistoletams. Tuo metu tai dar buvo neužkariauta sritis. Vėliau, 1908 m.,  padedamas sūnų, jis sukonstravo ir pristatė savo pirmąjį pistoletą- „Walther Modell 1, Kaliber 6,35 mm“ , po kurio sekė kiti keturi modeliai.
 Prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas  palietė ir „Walther“ gamyklą. Išaugo darbininkų skaičius.
Karlas Valteris mirė 1915 metais. Jo verslą pilnai perėmė jo sūnūs-   Frizas, Georgas ir Hancas.
Walther kompanijos verslas klestėjo. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išleisti keli pistoletų modeliai, kurie tapo klasika pistoletų gamybos srityje. Walther kompanija pirmoji pagamino pistoletą su dvejopo veikimo gaiduku. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui gamykloje dirbo apie 2000 darbininkų.
Pirmasis „Walther“ pistoletas su dvejopo veikimo gaiduku gimė 1929 metais ir oficialiai buvo pavadintas „WaltherPP“ (Polizeipistole). 1931 metais sekė kitas, dar kompaktiškesnis modeliukas- „Walther PPK“ (Polizeipistole Kriminal). Jo dėtuvė talpino vienu šoviniu mažiau, vamzdis buvo trumpesnis. Tai puikus ginklas paslėptam nešiojimuisi. Jį turėjo ir Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris. Pistoletais „WaltherPP“ buvo ginkluoti Nacių partijos oficialūs asmenys, karo lakūnai, karo policija.
Po Antrojo Pasaulinio karo Frizas Valteris įsigudrino, su mažu lagaminėliu rankose, pasprukti į Vakarų Vokietiją. Lagaminėlis buvo pilnas brėžinių. Netrukus Frizas atgaivino verslą ir sėkmingai jį tęsė. Produkcijos asortimentas išsiplėtė. Buvo gaminami sportiniai, tame tarpe ir pneumatiniai, ginklai. Buvo parduota licencija Prancūzijos gamintojai „Manhurin“, kuri nuo 1952 metų pagamino seriją PP ir PPK „Valterių“. Prancūzai iš ties stropiai laikėsi standartų. Kartą teko proga turėti rankose ir „Manhurin“ ir „Walther“ gamybos PP pistoletus. Sukeitus abiejų spynas vietomis jos puikiai tiko!
Fricas Valteris mirė 1966 metais.

• 

• 

Ginklo charakteris

 Pirmieji du žodžiai, kuriuos išgirsti iš žmogaus, pirmą kartą paėmusio į rankas „Valterį“ yra šie: pirma- jis gražus, antra- patogus. Taip, iš tiesų tuo laikotarpiu pistoleto dizainas atrodė moderniai. „Valteris“ tikrai pasistengė ir sukūrė savitą „veidą“.
 PP ir PPK buvo gaminami dviejų kalibrų- 7,65 mm ir 9 mm. Pirmasis „WaltherPP“ buvo pritaikytas  7,65 mm šoviniams, kurio dėtuvė talpino 8 šovinius. Į PPK modelio dėtuvę tilpo 7 šoviniai. Šaudant šio kalibro „Valteriais“ juntama gana švelni atatranka. To negali sakyti apie 9 mm modelius. Pastarųjų atatrankos jėga juntamai didesnė, net atrodo, kad šis ginklas „muša“ skaudžiau, nei 9×19 kalibro pistoletai, kurių vamzdžiai šūvio metu pasislenka atgal ir kiek sušvelnina atatrankos jėgą. Nepaisant to, pistoletas taiklus ir veikia patikimai. Užsikirtimai dėl pistoleto kaltės- labai retas reiškinys.
 Ginklas nereikalauja labai kruopščios priežiūros. Konstrukcijos paprastumas pasiteisino ir šiame pistolete. Vokiečiai paprastai mėgsta precizišką mechaniką ir dažnai gamina ginklų mechanizmus labai tiksliai. Kai tarp judančių detalių maži tarpeliai, papuolus smėliuko mechanizmai kertasi. „Valterio“ spynos kreipiančiosios gana trumpos ir nėra labai preciziškai suleistos su rėmu, tai ir lemia patikimumą šaudant, nes minimalus laisvumas padeda detalėms laisvai judėti, net kai ginklas šiek tiek užterštas.
 Priminsiu, kad būtent šis pistoletas yra pirmasis dvejopo veikimo (DA- double action) pistoletas pasaulyje.
 Kaip ir visi populiarūs ir patikimi modeliai, šis ginklas, ar jo konstrukcija,  buvo gausiai kopijuojamas pasaulyje.

„Valterio“ broliukai ir pusbroliukai

 Po Antrojo Pasaulinio karo pasirodė gausus asortimentas įvairių gamintojų pistoletų, kurių forma ir konstrukcija labai priminė „WaltherPP“. Po karo pradėti gaminti panašūs modeliai- pistoletas „Makarov“ ir CZ50. Kopijos pavyko puikiai, šie ginklai patikimumu nenusileido „Valteriui“. Beveik tuo pat metu, kai gimė „Valteris“,  pasirodė „Mauser HSC“ ir „Sauer 38H“ pistoletai, kurie laikomi sėkmingais savo klasės ginklais. „Sauer“ pistoletai buvo nebegaminami karo pabaigoje, tačiau vėlia atgimė, kaip  SIG P230 ir SIG P232.
 „Zigus“ galima pamatyti Lietuvos Ginklų Fondo parduotuvėje. Originalius, iki Antrojo pasaulinio karo gamintus „Walther PP ir PPK galima išvysti Vytauto Didžiojo Karo muziejuje Kaune. Jais buvo ginkluota Lietuvos kariuomenė iki 1935 metų, kai visą pistoletų arsenalą pakeitė standartinis ginklas- „Browning HP“.

Straipsnio autorius: Ernestas Kuckailis

Mantas Tonkūnas

Dėl apsaugos darbuotojų elgesio prekybos centre ir nekaltas žmogus gali pasijusti vagimi. Tuo neseniai įsitikino Alzheimerio liga sergantis kaunietis.

Bijo eiti į parduotuvę

Šilainiuose gyvenantis 59 metų Aleksejus ir penkiais metais jaunesnė Genovaitė Kalmikovai iki šiol buvo nuolatiniai parduotuvės „Super Netto“ pirkėjai.
Tačiau po paskutinio konflikto su parduotuvės apsaugos darbuotojais sutuoktiniai nebenori į ją sugrįžti. G.Kalmikova pasakojo, jog yra priversta taupyti, kad galėtų nupirkti vaistų Alzheimerio liga sergančiam vyrui.
Sutuoktiniai pasakojo, kad į parduotuvę jie visada eidavo kartu – žmona rinkdavosi prekes, o vyras būdavo šalia jos.
Prieš pat Kalėdas sutuoktiniai vėl užsuko į parduotuvę. Atėjusi prie kasos susimokėti už prekes, moteris vyro paprašė, kad šis paėjėtų į priekį ir luktelėtų. Po kelių minučių G.Kalmikovienė išgirdo, kaip Aleksejų viena darbuotoja kviečia eiti į apsaugos darbuotojų kambariuką.

Pribloškė įžūlus elgesys

„Paprašiau jos luktelėti, kol baigsiu mokėti už prekes. Tuomet vyras, išsigandęs ir nesuprasdamas, kas aplinkui vyksta, stovėjo ir laukė. Kai susimokėjome už prekes, apsaugos darbuotoja pasakė, kad nori patikrinti vyrą, ar šis neapsivogė. Paklausiau, ar stebėjimo kameros ką nors užfiksavo? Darbuotoja atšovė, kad toks jos darbas“, – guodėsi moteris.
Ji prasitarė, kad iš pradžių išsigandusi, jog invalidumą turintis vyras galėjo ką nors netyčia paimti ir užmiršti. Tačiau kaunietę pribloškė apsaugos darbuotojos elgesys. Ji nekreipė jokio dėmesio į jo sveikatos būklę.
„Paaiškinau, kad neleisiu vieno vyro apžiūrėti specialiame kambaryje. Jis liks su manimi, nes turi pirmą invalidumo grupę ir esu už jį atsakinga. Tuomet sutuoktiniui liepė išversti visas kišenes. Jas apžiūrėjusi ir nieko neradusi darbuotoja atsigręžė į mane ir įžūliai išrėžė: „O dabar tu rodyk kišenes.“ Kai ir pas mane nieko nerado, apsaugininkė neatsiprašė, atkirsdama, kad toks jos darbas“, – stebėjosi G.Kalmikovienė.

Aplinkybes žadėjo išsiaiškinti

Pasak moters, šią istoriją būtų greitai užmiršusi, jei ne jautri vyro reakcija. Jis visą kelią eidamas iki namų kartojo: „Aš ne vagis.“ Prie namų G.Kalmikovienės pažįstama, mačiusi įvykį parduotuvėje, dar paklausė, ar jos vyras tikrai neapsivogė. „Tuomet neišlaikiau, ašaros pradėjo byrėti. Iki namų ėjau verkdama“, – nuoskaudas prisiminė moteris.
Vėliau pakalbėjusi su kaimynais ir pažįstamais ji išgirdo, kad yra ne vienintelė šioje parduotuvėje nukentėjusi nuo nepagarbaus darbuotojų elgesio. „Iš aplinkinių girdėjau daugybę nusiskundimų“, – tikino G.Kalmikovienė.
„Super Netto“ prekybos tinklo atstovė ryšiams su visuomene Rasa Juodkienė teigė, kad parduotuves saugo ne jų darbuotojai, o pasamdyta apsaugos bendrovė. Ji negalėjo garantuoti, kad su pirkėjais visuomet elgiamasi mandagiai, tačiau šį įvykį žadėjo išsiaiškinti.
„Apsaugos darbuotojai tikriausiai elgėsi pagal taisykles, bet žiūrint iš žmogiškosios pusės, turėjo atsiprašyti žmogaus, jei jis nieko nepavogė“, – tikino R.Juodkienė.

Specialisto komentaras

Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacijos prezidentas Olegas Sitnikovas pripažįsta, kad mūsų šalyje apsaugininkams trūksta psichologinio pasirengimo, neugdomi bendravimo įgūdžiai. Dėl to dažnai kyla konfliktai.

– Ar apsaugos darbuotojai turi etikos taisykles, kaip jie turėtų bendrauti su žmonėmis?
– Yra įstatymai, reglamentuojantys apsaugos darbuotojų darbą. Deja, niekas jų nesilaiko. Dėl didelės darbuotojų kaitos apsaugos darbuotojais dirba bene visi, kurie tik nori. Asmens ir turto saugos įstatymas reglamentuoja apsaugos darbuotojų darbą. Jame parašytos darbuotojų teisės ir pareigos, bet nieko neužsiminta apie etiką. Apsaugos darbuotojai privalo baigti specialius kursus. Deja, to nepakanka.

– Kodėl niekas apsaugininkų nemoko mandagaus ir etiško elgesio?
– Apsaugos darbuotojus turėtų parengti psichologai. Jie ir išmokytų elgtis su žmonėmis. Tenka pripažinti, kad dabar privalomuose kursuose rengiami tik sargai. Apsaugininkus reikėtų skirstyti į grupes: dirbančius su žmonėmis, saugančius objektus, budinčius reagavimo ekipažuose ar teikiančius inkasatorių paslaugas.

– Kodėl žmonės dirba apsaugos bendrovėse?
– Dalis jų šį darbą pasirenka dėl uniformos. Kažkada vaikystėje jie galbūt buvo skriaudžiami, todėl uniforma suteikia savitos stiprybės. Kiti ateina dėl to, kad jų tėvai buvo policininkai ar kariškiai. Atranka gana paviršutiniška, nes išduodant ginklus užtenka, kad darbuotojas yra psichiškai sveikas, nėra priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų.

– Kokie reikalavimai apsaugininkams taikomos kitose Europos valstybėse?
– Kai kuriose valstybėse šie reikalavimai yra labai griežti. Jei kandidatas neišlaiko psichologinio testo, niekas jam neleis dirbti su žmonėmis. Užsienyje apsaugos darbuotojai yra skirstomi į kategorijas. Vieni gali bendrauti su žmonėmis, kiti atlieka kitus darbus: stebi kameras, stovi prie durų. Lietuvoje apsaugininkai tarsi visų galų specialistai. Tačiau padėtis greitai turėtų keistis. Apsaugos bendrovės privalo suprasti, kad blogi darbuotojai kenkia jų reputacijai. Šioje rinkoje išliks bendrovės, teikiančios kokybiškas paslaugas. Kai kurių mūsų šalies firmų darbuotojai ir dabar stažuojasi užsienyje.

2008.01.07, Nr.4 (18365)
Kauno diena

Asociacijos užuomazga atsirado 1994 metais, kuomet čekai pakvietė lietuvius sudalyvauti praktinio šaudymo varžybose. Tai buvo pirmoji pažintis su šia sporto šaka. Reikia paminėti, kad ši sporto šaka skiriasi nuo kitų šaudymo rungčių. Tai- taikomojo sporto šaka. Dalyvaujant praktinio šaudymo varžybose įgyjama vertinga patirtis, kuri gali būti pritaikoma ir realiame gyvenime. Kalba eina apie jėgos struktūras, apsaugos firmas ir žmones, kurie turi ginklus savigynai. Tobula ginklo valdymo technika ir taiklumas yra saugaus ginklo nešiojimo ir panaudojimo garantas. Taigi, dalyvaujant varžybose Čekijoje atsirado puiki galimybė susipažinti su praktinio šaudymo entuziastais, o netrukus čekai suorganizavo praktinio šaudymo seminarą Lietuvoje. Nauja, progresyvi ginklo valdymo metodika greitai buvo pradėta taikyti policijoje. Senas požiūris į šaudymą nugrimzdo praeitin, kuomet kovinis šaudymas buvo statiškas ir neorientuotas į realias situacijas. 1998 metais buvo patvirtinti asociacijos nuostatai. Pratybos užsienyje (Prancūzijoje) ir dalyvavimas tarptautinėse varžybose padėjo galutinai suformuoti požiūrį į ginklo valdymą ir siekti geresnių rezultatų tarptautinėse varžybose, kuriose šiandien lietuviai jau ne naujokai.

Pati idėja kurti asociaciją neatsirado iš niekur. Tarptautinė praktinio šaudymo konfederacija (IPSC- International practical shooting confederation) buvo įkurta JAV 1976 metais ir pernai šventė veiklos trisdešimtmetį. Įkūrimo iniciatorius ir pirmasis konfederacijos prezidentas buvo specialiųjų operacijų pajėgų pulkininkas Jeff Cooper. Pagrindinė idėja- jėgos struktūrų personalo profesinis tobulinimas organizuojant varžybas, pratybas ir seminarus, į kuriuos susirinkę skirtingų struktūrų pareigūnai gali dalintis patirtimi ir pademonstruoti savo įgūdžius.

Varžybos ir seminarai

Lietuvoje organizuojamos I- III lygio šaudymo iš pistoleto varžybos, šaudymo iš lygiavamzdžių ginklų ir kartą metuose- snaiperių varžybos. Į pirmo lygio varžybas gali atvykti visi teisėtai turintys ginklus asmenys. Antrojo ir trečiojo lygio varžybose leidžiama dalyvauti tik IPSC ir NPŠA nariams. Lietuvoje vyksta ir tarptautinės varžybos, į kurias suvažiuoja šauliai iš visos Europos. Į Lietuvą ne kartą yra atvykęs ir daugkartinis Europos ir pasaulio čempionas Eric Grauffel (Prancūzija, „Open“ divizionas).

Seminaruose pravedamos pratybos, gali dalyvauti naujokai, su kuriais patirtimi dalinasi geriausi šauliai. Tai gera vieta pasisemti patirties ir pasiruošti varžyboms.
 Visos nacionalinės ir tarptautinės varžybos yra organizuojamos pagal IPSC taisykles.
Lemiamą vaidmenį varžybose atlieka greito ir taiklaus šaudymo technika, teisingai pasirinkta pratimo atlikimo strategija, ginklo valdymo technika ir saugumo reikalavimų laikymasis. Pažeidę saugumo technikos reikalavimus ar už nesportišką elgesį dalyviai diskvalifikuojami.

Ginklai ir divizionai

Praktinio šaudymo iš pistoleto varžybose dalyviai paprastai suskirstomi į penkis divizionus pagal jų turimus ginklus ir įrangą- „Production“, „Modified“, „Standard“, „Open“ ir „Revolver“. Gausiausias (bent jau Lietuvoje)- „Production“ divizionas, kuriame šauliai šaudo iš ginklų, kurių konstrukcija nepakeista. Jie turi būti „dvejopo veikimo“. Šiame divizione dažniausiai sutinkamas GLOCK 17, CZ, nemažai SIG SAUER pistoletų. Ginklai su ilgesniais vamzdžiais, didesnės talpos dėtuvėmis (prailgintomis), piltuvėliais greitesniam dėtuvių keitimui patenka į „Standard“ divizioną. Šie ginklai turi tilpti į nustatyto dydžio dėžutę. Gana populiariame „Open“ divizione leidžiamas pilnas ginklų „tiuningas“: kompensatoriai, holografiniai taikikliai ir kiti iki šiol minėti privalumai. Prisitaikymo ir dupleto greitis šiame divizione gana įspūdingas. Pats negausiausias divizionas- “Revolver“. Jame šaudo revolverių savininkai. Tai gana specifinis šaudymas, kuriame dažnai pertaisomas ginklas ir reikalingi specialūs šaudymo iš tokių ginklų įgūdžiai. Šių šaulių veiksmus ypač įdomu stebėti.
IPSC svarstoma galimybė suburti atskirą Colt 1911 divizioną, nes norinčių šaudyti šiuo ginklu nestokoja. Kol IPSC toks divizionas nepatvirtintas, čekai jau parodė iniciatyvą ir turi savo Colt 1911 divizioną.
Išsamesnę informaciją  apie ginklus ir divizionus rasite NPŠA tinklalapyje.

• 

• 

Kariuomenė ir NPŠA

Jau esu minėjęs, kad asociacijos veikloje, be civilių asmenų,  aktyviai dalyvauja visos jėgos struktūros. Tai pirmasis ir antrasis VT Pulkai, kurie taip pat yra aktyvūs rėmėjai ir turi įrengtas puikias šaudyklas, kuriose vyksta ir tarptautinės varžybos, „Aro“ rinktinės pareigūnai, VAD pareigūnai, saugos firmų atstovai.
 Kodėl asociacijos veikloje aktyviai nedalyvauja kariuomenė? Iki šiol teko sutikti varžybose kariuomenės atstovus, kurie dalyvauja tik kaip privatūs asmenys. Teko girdėti pasišaipymų iš kariuomenės, kadangi anksčiau bandyta važinėti į kariuomenės dalinius ir kviesti prisijungti prie asociacijos veiklos, tačiau bergždžiai. Sakoma, kad kariuomenė žaidžia futbolą, krepšinį, šachmatais, tačiau- nešaudo, nes prisikviesti į varžybas- neįmanoma.
 Teko stebėti Pasienio policijos organizuotas praktinio šaudymo varžybas. Turiu pripažinti, kad ginklo valdymo technikos kariškiams yra iš ko pasimokyti. Mat, nemažai Pasienio policijos pareigūnų šaudo NPŠA varžybose ir užima toli gražu ne paskutines vietas.

Kai mažo berniuko paklausite, ką veikia kareiviai, ką jis, jūsų manymu, atsakys? Tikriausiai, kad kariai- šaudo. Tai šaudykime. Šaudykime Lietuvos ir Tarptautinėse varžybose, plėskime akiratį, kaupkime patirtį. Tai puiki erdvė gilinti situacinio šaudymo įgūdžius, pasidalinti patirtimi su kitų struktūrų ir užsienio valstybių snaiperiais, pabūti bendraminčių rate, galop, puikiai praleisti laiką ir populiarinti kariuomenę visuomenės tarpe.

j. psk. Ernestas Kuckailis

Daugiau informacijos apie praktinį šaudymą rasite apsilankę www.npsa.lt