Straipsniai - Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacija
ASOCIACIJA | NAUJIENOS | MOKYMAS | ŠAUDYKLA | GALERIJA | KONTAKTAI | NUORODOS | STRAIPSNIAI | VIP ZONA

Streso pasireiškimas, dažniausi stresą sukeliantys veiksniai, distreso valdymas tarp Lietuvos apsaugos darbuotojų

Benjaminas Burba, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinika
Olegas Sitnikovas, Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacija
Dovilė Lankaitė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Psichiatrijos klinika

Mokslinis straipsnis publikuotas žurnale MEDICINOS Teorija ir praktika 2014 - T.20 (Nr. 1)

SANTRAUKA

Reikšminiai žodžiai: stresas, stresą sukeliantis veiksnys, apsaugos darbuotojai, darbo aplinka.
Tyrimo tikslas. Ištirti streso pasireiškimą, dažniausius stresą sukeliančius veiksnius, distreso valdymą tarp Lietuvos apsaugos darbuotojų.
Tyrimo medžiaga ir metodai. Darbas atliktas 2011 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais. Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacija. Tyrime vykdyta anketinė apklausa, naudotas autorių parengtas klausimynas. Tyrime dalyvavo 94 apsaugos darbuotojai. Duomenų analizei naudota SPSS (versija 20.0) kompiuterinė programa.

Tyrimo rezultatai. Stresas – dažnas reiškinys tarp apsaugos darbuotojų, daugiau nei 75 proc. tiriamųjų prisipažįsta jį jaučiantys. Vyraujantys stresoriai, jaučiami tarp daugiau negu 1/4 tiriamųjų: konfliktai darbo vietoje, užpuolimo pavojus, atsakomybė, per mažas darbo užmokestis, darbo vietos praradimo grėsmė ir blogas darbo organizavimas. Net daugiau nei trečdalis respondentų streso metu patiria įtampą, blogą nuotaiką, nerimą ir išsiblaškymą. Tiriamųjų nuomone, dažniausiai (net daugiau nei 75 proc.) sukeliamo streso darbe pasekmė yra pablogėję santykiai darbe, antroje vietoje – sveikatos sutrikimai – pasitaiko tik tarp 25,8 proc. Dažniausi streso įveikos būdai tarp Lietuvos apsaugos darbuotojų buvo sportas ir muzika.

Išvados. Darbą apsaugos sektoriuje veikia daug stiprių stresą sukeliančių veiksnių.


Download Pilnas straipsnis (pasirinkite "Išsaugoti kaip")



ĮVADAS
„Stresas darbe – emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo turinio, darbo organizavimo ir darbo aplinkos aspektus visuma. Ši būsena apibūdinama kaip stiprus susijaudinimas ir didelis nepasitenkinimas, taip pat dažnai kaip jausmas, kad per daug reikalaujama“ (Europos Komisija) [1].

Mokslinį streso sąvokos pagrindimą 1936 m. pateikė  klasikinės streso teorijos kūrėjas Kanados medicinos daktaras Hansas Selje (1907–1982 m.), kuris stresą įvardija kaip tam tikras organizmo reakcijas, nespecifinį atsaką į bet kokį pateiktą reikalavimą. Streso metu visi stresoriai (dirgikliai) reikalauja persitvarkymo ir į juos organizmas reaguoja visu pajėgumu. Stresas mobilizuoja adaptacinius organizmo gebėjimus kilusiai kliūčiai įveikti. Akivaizdu, jog stresas – tai procesas, kurio dinamika yra gyvenimo dinamika. Net ir streso teorijos autorius H. Selje paskutiniuose savo darbuose pripažįsta, kad stresas nėra vien tik negatyvus reiškinys, kaip jis buvo manęs anksčiau, bet būtina gyvų organizmų funkcionavimo sąlyga. Streso neįmanoma išvengti – jį sąlygoja visuomeninio gyvenimo ypatumai bei ekonominio gyvenimo problemos. Jo nuomone, stresas yra žalingas, jis sekina organizmą, sukelia įvairių ligų. Didelė ir ilga emocinė įtampa žaloja visą organizmą, ypač nervų sistemą [2, 3].

Mokslinėje literatūroje streso sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Kartais ji taikoma grėsmei arba iššūkiui, o kartais atsakui į grėsmę ar iššūkį apibūdinti. Stresą galime apibrėžti kaip bendrą procesą, kuriuo įvertiname ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkį keliančius įvykius, vadinamuosius stresorius. Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai jis mus aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus. Tačiau daug dažniau stresoriai kelia grėsmę darbuotojų sveikatai bei saugumui darbe, jų įsitikinimams bei savikontrolei [4]. Streso sąvoka gana populiari šiuolaikiniame moksle, dažnai ją vartojame ir kasdieniniame gyvenime. Tačiau kiekvienam stresas yra kažkas kita, kiekvienas patiriame jį skirtingai, subjektyviai. Tuo remiantis buvo padaryta išvada, kad, norint suprasti, kaip stresas veikia atliekamos veiklos efektyvumą, reikia atsižvelgti į individualius motyvacinius ir kognityvinius veiksnius, kurie įsiterpia tarp stresoriaus ir reakcijos (Lazarus, 1998). R. S. Lazarus ir jo kolegos (1984 m.) stresą apibūdina kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį, kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis, arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę jo gerovei, ypač pabrėžia, kad įvairūs poveikiai gali nesukelti streso tol, kol pats žmogus neįvertina jo kaip stresoriaus [5]. R. S. Lazarus, apibendrindamas streso tyrimus, siūlo išskirti keturis bendrus visoms streso sampratoms požymius: 1. Išorinį ar vidinį organizmą veikiantį veiksnį: jis dar vadinamas stresoriumi. 2. Įvertinimą – nustatymą, kuris organizmą veikiantis dirgiklis yra jam kenksmingas, o kuris ne. 3. Įveikimo procesą – tai procesas, kurio metu organizmas deda pastangas, siekdamas susidoroti su jį veikiančiu stresiniu dirgikliu. 4. Streso reakciją – tai visuma stresoriaus sukeltų organizmo fiziologinių, psichologinių ir kitų jo sistemų reakcijų į stresorių [6]. Kitas labai svarbus akcentas yra susijęs su tuo, kad stresas R. S. Lazarus teorijoje suprantamas kaip procesas [5]. Atsižvelgiant į minėtus akcentus, stresą galima apibūdinti kaip asmens ir aplinkos ryšį, kuris paties asmens suvokiamas kaip viršijantis turimus išteklius, galimybes ir keliantis grėsmę jo gerovei (Folkmanetal, 1986) [7].

Vėlesniuosiuose streso darbe moksliniuose tyrimuose pirmenybė teikiama transakcinėms streso teorijoms. Šiuo atveju sąvoka „stresas“ apima visumą sąveikaujančių elementų, o ne atskirus elementus, pavyzdžiui, tokius kaip individas ar aplinka (Palmer, Cooper, Thomas, 2001) [8]. Transakcinės streso teorijos stresą apibūdina kaip ypatingą individo ir aplinkos santykį, kuris individo yra vertinamas kaip viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę asmeninei jo gerovei, reikalaujantis papildomų pastangų atkurti pusiausvyrą – o tai sąlygoja streso didėjimą (Clarke, Cooper, 2004). [9] Pagal Boswellą, Olsoną, LePine‘ą, išskiriamos dvi stresų rūšys: teigiami stresai – eustresai, teigiamai veikianti įtempta būsena, ir neigiami stresai – distresai – neigiamai suvokiamas ir dažniausiai blogai veikiantis išgyvenimas [10].

Stresinės reakcijos psichologiniu lygmeniu pasireiškia tam tikromis emocijomis, dažniausiai įvardijamos kaip nerimo, liūdesio, pykčio emocijos (Lazarus, Folkman, 1984) [5]. Kaip teigia I. Mills (1998), stresas yra tam tikras pusiausvyros tarp mūsų pačių ir situacijos, kurioje atsiduriame, sutrikimo pasireiškimas. Jis atsiskleidžia per normalias organizmo funkcijas deformuojantį spaudimą, reikalavimų ir darbų gausą, psichinę įtampą, konfliktus, priklausomybes, nesugebėjimą valdyti emocijų. Kai esame pusiausvyroje su aplinka, jaučiamės esą patenkinti savimi ir kitais, pozityviai vertiname savo pasiekimus ir džiaugiamės gyvenimu. Kai tos pusiausvyros nejaučiame, atsiranda įtampa [11].

Kita grupė streso tyrinėtojų, kurių pagrindiniai atstovai T. H. Holmesas ir R.H. Rahe (2000 m.), atkreipė dėmesį ne į streso reakcijas, bet į streso sukėlėjus. Jie atliko išsamesnę stresorių analizę ir pabandė nustatyti universalius jų vertinimo požymius [12].

R. J. Burke (2001) nurodo pagrindines streso, patiriamo darbe, priežastis: padidėjusi atsakomybė, netinkamas pareigų paskirstymas, smulkmeniška kontrolė, padidėjęs darbo krūvis, baimė prarasti darbą, nesaugumas, blogi santykiai su vadovu ir bendradarbiais, netinkamos pareigos, gresiantis priverstinis nedarbas, neaiškūs darbo tikslai, neturėjimas pakankamai informacijos, vadovo paramos ir pagalbos nebuvimas [13].

Žalingi streso padariniai pasireiškia elgesyje. Atskiro žmogaus elgesys nelabai pastebimas visos organizacijos fone, tačiau dėl nuolatinės įtampos gali pakisti daugelio darbuotojų elgesys ir tarpusavio santykiai. Dėl to mažėja darbo efektyvumas ir kokybė, daugėja pravaikštų, nelaimingų atsitikimų, didėja darbuotojų kaita, nepasitenkinimas darbo sąlygomis bei užduotimis [14]. Kaip teigia A. R. Elagovanas ir J. L. Xie, nepakeliama psichologinė įtampa
darbe gali tapti net savižudybės priežastimi [15].

Dabartiniame moderniame pasaulyje stresas tapo didžiausiu pavojumi sveikatai. Tai parodė Europos Sąjungos šalyse atlikti tyrimai. 2002 m. atliktame tyrime pastebėta, kad stresas darbe yra antra po nugaros skausmų Europos Sąjungoje dažniausiai aptinkama (28 proc. darbuotojų) su darbu susijusi sveikatos problema [6]. Visos streso apraiškos darbinėje aplinkoje negali būti laikomos stresu darbe. Stresą darbe sukelia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, darbo turinys, darbo organizavimas, darbo aplinka, prastas bendradarbiavimas ir kt.

Stresas nėra liga, tačiau ilgalaikis stresas gali sumažinti darbo našumą ir būti blogos sveikatos priežastis [16].

Kita svarbi priežastis nagrinėti stresą yra ekonominė. Užsienio šalyse pradėtos skaičiuoti streso darbe sąnaudos pasirodė pernelyg didelės, kad būtų galima nekreipti į jas dėmesio. Be fizinio ir psichologinio poveikio darbuotojų sveikatai, stresas darbe sukelia dideles sąnaudas organizacijai – tai darbuotojų kaita ir pravaikštos, sumažėjęs darbo efektyvumas, padidėjusi nelaimingų atsitikimų tikimybė, inovacijų trūkumas. Stresas darbe ne tik sukelia sveikatos sutrikimus, neatvykimus ir darbuotojų kaitą, bet ir turi poveikį darbo rezultatams. Mokslininkai apskaičiavo, kad produktyvumo sumažėjimas dėl streso yra vidutiniškai 7,5 karto didesnis nei produktyvumo sumažėjimas dėl neatvykimo į darbą. Nustatyta, kad depresiškų darbuotojų darbo rezultatai septynis kartus mažesni nei nedepresiškų [17].

Streso įveikimas – tai procesas, kurio metu individas kognityvine ir fizine veikla stengiasi suvaldyti jį apsunkinančiai veikiančią aplinkos įtaką (Lazarus, 1993). R. S. Lazarus taip pat yra daug prisidėjęs prie streso kaip psichologinio reiškinio teorinio ir empirinio pagrindimo, teigia, kad stresas – visur esantis reiškinys ir neišvengiamas normalaus gyvenimo bruožas, tik vieni žmonės patiria stresą dažniau nei kiti ar yra atsparesni stresoriaus poveikiui nei kiti [18].

Žmonės linkę nepasiduoti sunkumams ir problemoms, iškylančioms jų gyvenime. Tačiau jie skiriasi pagal tai, kokį įveikimo būdą, strategiją renkasi problemiškose situacijose. Vieni teikia pirmenybę aktyviam įveikimo būdui, kiti – pasyviam [11]. Kiekvieno žmogaus organizmas turi individualias galimybes priešintis, egzistuoja individualūs atsparumo stresui skirtumai. Vieni žmonės stipriai reaguoja į silpną stresorių, o kitų neveikia ir stiprus stresorius. Kaip teigia Jekins, vieni asmenys ginasi nuo stresinio poveikio, panaudodami minimalias pastangas, kiti – mobilizuoja visus savo gynybinius išteklius [19].

2012 m. Lietuvoje atliktas  tyrimas, kuriame buvo nagrinėjama fizinio aktyvumo įtaka atsparumui bei psichikos sutrikimams. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį gebėjimui išsaugoti psichinę sveikatą nepaisant nepalankių veiksnių, smarkiai didinančių psichopatologijos tikimybę. Tyrimo metu plačiai naudota suaugusiųjų atsparumo skalė, atspindinti, kaip konkretaus atsparumo asmenys įveikia stresą. Ši skalė išversta į lietuvių kalbą – informatyvi ir pasiekiama naudoti profesinėje praktikoje [20].

Jei streso darbe problema nustatyta, būtina imtis veiksmų, kuriais ši problema būtų užkirsta, pašalinta ar sumažinta. Darbdavys privalo pasirinkti tinkamas priemones. Šios priemonės turi būti vykdomos dalyvaujant ar bendradarbiaujant darbuotojams ir/ar jų atstovams. Darbo jėgos įvairovė yra labai svarbus veiksnys sprendžiant streso darbe problemas. Išsprendus streso darbe problemą, gali padidėti našumas, pagerėti darbinė sveikata ir sauga, o viso to pasekmė – ekonominė ir socialinė nauda įmonėms, darbuotojams ir visai visuomenei [16].

Tyrimų duomenimis, niekur kitur stresas nėra labiau tikėtinas nei darbo vietoje. JAV, mokslininkų duomenimis, apie 25 proc. žmonių sako, kad jų darbas yra pagrindinis stresorius jų gyvenime. Stresas darbe gali paveikti profesinius ir asmeninius santykius bei sveikatą [15]. 2009 m. buvo atlikta analizė vertinant įvairių specialybių streso rizikos veiksnius, įtakojančius žmogaus sveikatą Panevėžio mieste. Šiame tyrime rasta, kad 81,1 proc. visuomenės narių jaučia stresą darbe. Vyraujantys stresą sukeliantys veiksniai darbe: neteisingas užmokestis ir dideli darbo krūviai (sudarė po 19,4 proc.), įvairūs konfliktai (12,2 proc.) [21].

Stresas detaliau tyrinėtas medicinos, švietimo, valstybės tarnybos srityse. Stresas ypač aktualus dirbantiems jėgos struktūrose [22]. Lietuvoje 2003 m. tirti svarbiausi stresoriai, su kuriais susiduria policijos darbuotojai [23]. 2010 m. į policijos pareigūnų stresą buvo pažvelgta iš kitos, streso įveikos pusės [24]. Tiriant streso įveikos būdus, atlikta ir kokybinių tyrimų, viename iš jų 2012 m. tirtos socialinių darbuotojų patirtys naudojant pusiau struktūruotą individualų interviu [25]. Tarp Lietuvos apsaugos darbuotojų nei kiekybinių, nei kokybinių tyrimų iki šiol nebuvo atlikta – todėl tolesniam streso darbe tyrinėjimui ir buvo pasirinkta būtent ši specialybė.

TYRIMO TIKSLAS

Ištirti streso pasireiškimą, dažniausius stresą sukeliančius veiksnius, distreso valdymą tarp Lietuvos apsaugos darbuotojų.

TYRIMO UŽDAVINIAI

Nustatyti streso dažnį tarp Lietuvos apsaugos darbuotojų. Išsiaiškinti, kokie yra vyraujantys stresoriai tarp tiriamųjų. Kokie streso simptomai dažniausiai pasireiškia susidūrus su stresą sukeliančiais veiksniais apsaugos darbuotojų darbe? Kokios dažniausios pasekmės tarp apklaustųjų veikiant stresui? Kokiais būdais su stresu dažniausiai kovoja jį patiriantys apsaugos darbuotojai?

<..>

(norėdami susipažinti su tyrimo duomenimis, parsisiųskite pilną straipsnį)

STRAIPSNIAI

į pradinį puslapį